Jono Meko poezijos skaitymai, išskirtinė lietuvių menininkų paroda Pompidou meno centre, Mūzos Rubackytės koncertinis turas, Kazio Varnelio ir Aleksandros Kasubos retrospektyvinės parodos, lietuviškų filmų programos, fotografijos retrospektyvos, spektakliai, šiuolaikinio cirko pasirodymai ir daugybė kitų renginių laukia prancūzų publikos nuo rugsėjo 12 d. iki gruodžio 12 d.
Lietuvos sezono Prancūzijoje pavadinimui pasirinkta frazė „Kitas tas pats“. Pasak V.Vitkienės, tai ne tik galimybė prancūzams atrasti šiuolaikinę Lietuvą bei mūsų kultūrą, tačiau geopolitinių neramumų akivaizdoje ir mums paties rasti sąjungininkus, kurie atpažintų mus kaip artimus ir savus.
Iki sezono pradžios likus trims savaitėms, su V.Vitkiene ir pasikalbėjome apie svarbiausius pastarųjų dienų darbus, Prancūzijos visuomenėje iki šiol vyraujančius klaidingus mitus apie Lietuvą, ilgalaikę projekto perspektyvą bei kokią Lietuvą ji pati pamatė prancūzų atsirinktoje kultūrinėje programoje.
– Kokiais rūpesčiais gyvenate šiuo metu artėjant šiam išskirtiniam Lietuvos kultūros pristatymui Prancūzijoje?
– Šiomis dienomis tiek lietuviai, tiek prancūzai aktyviai ėmė domėtis artėjančio sezono pradžia, todėl kasdien tenka atsakinėti į žurnalistų bei kitų besidominčių klausimus. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad renginių maratonas Prancūzijoje jau visai ne už kalnų.
Jau nuo birželio mėnesio gyvename atidarymo savaitės reikalais, mat tai bus labai koncentruotas didžiulių renginių metas. Todėl daugiausia laiko dabar užima praktiniai artėjančių rugsėjo bei spalio renginių derinimų klausimai, mat kiekvienas jų turi savo niuansų.
Visa sezono programa iš esmės jau sudėliota nuo kovo mėnesio. Ji turtinga, įvairi ir labai įdomi. Dabar rengėjams padedame paskutinių minučių rūpesčiuose: mes – lietuviams, prancūzų partneriai – prancūzams, mūsų ambasada Paryžiuje dirba su oficialiomis delegacijomis – visi turime savo užduočių.
– Įvairių šalių kultūros sezonai Prancūzijoje rengiami jau tris dešimtmečius, tad, juokais, matyt, galima sakyti, kad prancūzai yra išlepę kultūros įvairovių gausa ir skirtingų šalių menininkų pastangų juos nustebinti, pakerėti ir sužavėti. Ar domėjotės, kokių strategijų bei koncepcijų anksčiau ėmėsi kitos šalys?
– Lietuvos sezono Prancūzijoje organizavimo darbus pradėjome 2022-ųjų rudenį – tuomet čia dar vyko Portugalijos sezono renginiai. Matėme kai kuriuos jų projektus, domėjomės jų programos koncepcija bei temomis.
Portugalai savo sezone kalbėjo gan abstrakčiomis temomis – apie vandenyną, jaunimą ir inovacijas. Be abejo, portugalų situacija buvo visiškai kitokia nei mūsų – prancūzai jų kultūra pažįsta visai neblogai, abi šalys turi kolonijinės patirties, o jų istorinė sankloda vystėsi gan panašiai. Galiausiai, šių šalių ekonominiai bei kultūriniai ryšiai niekada nebuvo nutrūkę.
Tuo tarpu mūsų situacija yra visiškai kitokia. Galima sakyti, kad Lietuvos prancūzai nepažįsta, o jei pažįsta, tai, neretai, labai klaidingai.
– Ką turite galvoje?
– Kiek teko susidurti, iki šiol prancūzai kultūriškai mus laiko sovietinės imperijos pakraščiu, o viskas, kas čia geriausia, jų įsitikinimu, yra suformuota „didžiosios Rusijos kultūros“. Deja, tai labai stereotipinis mąstymas apie tai, kas yra ir kas nėra Lietuvos kultūra.
Štai kodėl pastaruosius pasirengimo Lietuvos sezonui Prancūzijoje metus išnaudojome į mūsų šalį veždami prancūzų kultūros operatorius ir juos pažindindami su mūsų teatrais, muziejais, galerijomis, valstybinio bei nevyriausybinio sektoriaus organizacijomis.
Iki šiol prancūzai kultūriškai mus laiko sovietinės imperijos pakraščiu, o viskas, kas čia geriausia, jų įsitikinimu, yra suformuota „didžiosios Rusijos kultūros“.
Per tą laiką Lietuvą aplankė daugiau nei šimtas festivalių meno vadovų, muziejų direktorių, parodų kuratorių bei aukščiausio lygio kultūros specialistų. Jie turėjo galimybę susipažinti su mūsų kultūra, pamatyti įvairių meno sričių darbus, pasivaikščioti po galerijas, archyvus, miestus. Galima drąsiai sakyti, kad tai iš esmės pakeitė jų žiūrėjimo į Lietuvą perspektyvą.
Pavyzdžiui praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje viešėjęs Pompidou meno centro vadovas Laurent’as Le Bonas – labai autoritetinga Prancūzijos kultūros asmenybė – po apsilankymo MO muziejaus parodoje, kur buvo pristatoma paroda „Vilniaus pokeris“, teigė, kad tokį didžiulį kūrybinį entuziazmą ir energiją, sudėtą į vieną parodą, Prancūzijoje pastarąjį kartą jautė tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Panašių reakcijų bei susižavėjimo mes sulaukėme ir iš kitų į Lietuvą atvykusių prancūzų, kurie čia atrado be galo daug įdomių ir netikėtų dalykų. Būtent tai padėjo suformuoti tokią kultūrinę programą, kuri pranoko tiek mūsų pačių, tiek ir pačių prancūzų lūkesčius.
– Kokius?
– Su prancūzų komanda, turinčia trijų dešimtmečių kultūros sezonų organizavimo patirtį, iš anksto buvome apsitarę, kad realiausia būtų suorganizuoti apie 50 skirtingų projektų, kurie turėtų ilgalaikes partnerystes.
Tačiau dabar skirtingų projektų turime net 128. Kadangi kiekviename jų bendradarbiauja mažiausiai po vieną organizaciją iš Lietuvos ir Prancūzijos, o kai kuriuose yra ir keturios, penkios ar net šešios, tad pirminį lūkestį jau esame viršiję bent keturis kartus.
Mūsų trijų mėnesių programą šiuo metu sudaro gerokai virš 200 renginių, tačiau, tikėtina, kad pavyks pasiekti ir 300.
Mūsų trijų mėnesių programą šiuo metu sudaro gerokai virš 200 renginių, tačiau, tikėtina, kad pavyks pasiekti ir 300. Kadangi visą sezono programą rinkose patys prancūzai, jie buvo labai nustebę tokia didžiule mūsų kultūros ir meno formų pasiūla.
Pavyzdžiui, „Théâtre de la Ville“ meno vadovė Claire Verlet atsirinko ir savo teatre Paryžiuje parodys daugiau nei penkias dešimtis įvairių Lietuvos scenos meno kūrinių – performansų, spektaklių, cirko pasirodymų, šiuolaikinės operos ir kt. Jos fokuse neplanuotai atsidūrė daugiausia jaunosios kartos darbai, o tarp jų dominuoja moterys. Mums patiems tai atrodo labai natūralu, o prancūzams – tapo svarbiu atradimo faktoriumi.
Beje, daugelis jų stebėjosi ir tuo, kiek daug Lietuvoje yra moterų, vadovaujančių įvairiems kūrybiniams procesams. Tai yra vienas išskirtinių mūsų sezono Prancūzijoje bruožų, kurį mums parodė būtent prancūzai.
– Žvelgianti į pačių prancūzų atsirinktą sezono programą – kokiais žodžiais įvardytumėte, kokia Lietuva čia pasirodys?
– Dėl vasarą Paryžiuje vykusių olimpinių žaidinių mūsų kultūros sezonas truks ne įprastus pusę metų, bet tris mėnesius. Būtent tai ir nulėmė, kad programą jie rinkosi iš to, kas jau yra sukurta. Pažvelgus jų atranką, akivaizdu, kad pasirinkti geriausi, įdomiausi kūrėjai ir jų darbai.
Tuo tarpu premjeras galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų ir daugiausia tai – personalinės Tado Černiausko, Gerdos Paliušytės, Eglės Budvytytės, Emilijos Škarnulytės parodos.
Į akis krinta ir tai, kad prancūzai ypač susidomėjo šiuolaikine mūsų kultūra bei naujomis meno formomis. Tai susiję ir su tuo, kad Prancūzijoje nėra tokios šiuolaikinio meno žanrų įvairovės, kokią jie atrado Lietuvoje.
Pavyzdžiui, „Operomanijos“ produkcija, kur susipina ir vizualus šiuolaikinis menas, ir klasikinės operos skambesys, kurio tikrai nepavadinsi klasika. Mes tai vadiname „šiuolaikine opera“, o prancūzai net neturi tokio termino. Galima sakyti, kad Prancūzijos kuratoriai bei festivalių meno vadovai rinkosi tai, ką žinojo galėsiantys iškomunikuoti savo žiūrovams kaip tam tikra ekskliuzyvą.
– Vadinasi, prisistatysime kaip šiuolaikinio meno šalis?
– Taip, nes ši kryptis dominuoja visoje programoje. Ir net tais atvejais, kai pristatomas klasikinis Lietuvos menas, pavyzdžiui, pianisto Roko Zubovo atliekamos M.K.Čiurlionio kūrinių interpretacijos, tačiau jos derinamos su prancūzų kompozitoriaus Philo Vono elektronine muzika. Tokie dalykai prancūzams labiau patinka nei grynoji klasika.
Kita vertus dėmesys bus skiriamas ir moderniesiems mūsų klasikams. Tarkime, niekada Prancūzijoje nepristatyti dailininkas Kazys Varnelis bei architektė Aleksandra Kasuba.
Pompidou centro kuratorius, vienas svarbiausių Prancūzijoje oparto tyrėjų Michelis Gauthieras liko sužavėtas K.Varneliu ir bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaliniu muziejumi rengia personalinę jo darbų parodą bei katalogą. Neabejotinai tai K.Varnelį įves į oparto meno istorijos puslapius.
Lygiai taip pat ir A.Kasubos asmenybė bei jos kūryba pakerėjo Carré d’Art-Musée vadovą, kuris net du kartus lankėsi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, tyrinėjo jos archyvą bei čia esančią kolekciją. Tokiu būdu Nîmes mieste esančiame muziejuje net aštuoniose salėse bus pristatoma šios išskirtinės lietuvių kilmės menininkės kūryba. Beje, šalia – ir jaunosios kartos kūrėjos Marijos Olšauskaitės darbai.
– Pokalbio pradžioje minėjote klaidingus mitus apie Lietuvą, kurie iki šiol gyvuoja prancūzų galvose. Ar programoje esama renginių, skirtų šiems mitams griauti?
– Numatyta solidi diskusijų-debatų programa, kurios dalį organizuoja Lietuvos ambasada Prancūzijoje. Į šiuos renginius gausiai bus įtraukti įvairių sričių tyrėjai, mokslininkai bei ekspertai tiek iš Lietuvos, tiek Prancūzijos. Intelektualų susitikimai ir pokalbiai šia prasme yra labai reikšmingas dalykas, nes jų viešas kalbėjimas turi didžiulės įtakos Prancūzijos visuomenei.
Beje, ne taip seniai Prancūzijos televizijoje vyko diskusija, kurios metu buvęs kultūros ministras ir buvęs vieno universiteto rektorius viešai pademonstravo savo nesigaudymą tame, kas yra Baltijos šalys: nors savo kalbose vartojo sąvoką „Baltijos šalys“, tačiau išties jie kalbėjo apie Balkanų kraštus. Tai sudarė labai slogų įspūdį.
Štai kodėl mums atrodo svarbu prancūzų intelektualų sluoksniuose pateikti pasakojimus apie Lietuvos istoriją, mūsų geopolitinę padėtį ir šiandieną. Žinoma, apie visa tai bus siekiama kalbėti ne prikišamai, o kūrybiškai, dažniausiai pasitelkiant meną.
Apsilankę Lietuvoje, mūsų partneriai prancūzai pastebėjo ir tai, kaip aktyviai Lietuvoje yra palaikoma Ukraina.
Apsilankę Lietuvoje, mūsų partneriai prancūzai pastebėjo ir tai, kaip aktyviai Lietuvoje yra palaikoma Ukraina. Būtent jie įtraukė ne vieną menininką kalbantį šia tema. Tai, man rodos, taip pat labai svarbu, mat nemaža Prancūzijos visuomenės dalis Rusijos pradėto karo pradžioje buvo labai sumišusi, mat jiems Ukrainą įsivaizduoti kaip suverenią valstybę yra dar sunkiau nei Lietuvą.
– O šalia kultūros, meno bei istorijos – ką dar apie Lietuvą sužinos prancūzai?
– Daugumą muzikinių projektų, taip pat ir atidarymo savaitės renginius lydės ir Lietuvos šefų paruoštos vaišės. Vieno projekto metu išnuomotose kavinės patalpose net tris savaites prancūzams bus tiekiami lietuviški dienos pietūs.
Pastebime, kad pradėjus kalbėti apie gastronomiją tiek prancūzų žurnalistų, tiek ir mūsų partnerių entuziazmas kaipmat pakyla. Neslėpsiu, daliai jų būtent tai yra svarbiausia visos programos dalis (juokiasi).
Taip pat bus ir vienas labai reikšmingas švietimo projektas, kuris įgyvendinamas bendradarbiaujant Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai su vidurinių mokyklų tinklą prižiūrinčia prancūzų ministerija. Šio projekto metu buvo parengtos trys pavyzdinės pamokos apie mūsų kultūros ir istorijos fenomenus: DJ Manfredas pristato „Fluxus“ judėjimą, Lina Lapelytė dėmesį skiria Baltijos keliui, o Dominika Banevič kuria pamoką apie Kauno modernizmą.
Rengiant dalyvavimo sezono Prancūzijoje sąlygas, tarp svarbiausių prioritetų buvo išskirtos ilgalaikės partnerystės.
Netrukus šios pamokos bus publikuotos Prancūzijos švietimo internetiniame puslapyje, kurį per metus aplanko 12 mln. skaitytojų. Tikimės, kad jos tarnaus ne vienus metus paauglių amžiaus auditorijoms. Ir ne tik Prancūzijoje: išvertus šias pamokas į įvairias kalbas, jos galėtų būti pritaikomos ir kitų šalių švietimo įstaigose.
– O ar galima pamatuoti sezono išliekamąjį poveikį? Kas liks po to, kai visi renginiai, pristatymai, parodos pasibaigs, o menininkai sugrįš namo?
– Rengiant dalyvavimo sezono Prancūzijoje sąlygas, tarp svarbiausių prioritetų buvo išskirtos ilgalaikės partnerystės. O matydami prancūzų susidomėjimą įvairiais mūsų kūrėjų projektais – atsirinkdami jie kartu ir prisiėmė dalį atsakomybės bei finansinių įsipareigojimų – tapo akivaizdu, kad būtent taip tos ilgalaikės perspektyvos ir atsiveria.
Jau dabar žinome apie dešimt projektų, kurie pakitusia forma 2025 metais sugrįš į Lietuvos muziejus bei galerijas.
Tiesą sakant, po pirmųjų Prancūzijos kultūros specialistų apsilankymų Lietuvoje pastebėjome, kad mums jau nebereikia nieko įrodinėti apie save – po Pompidou cento vadovo pareiškimų apie gyvą ir intriguojantį šiuolaikinį Lietuvos meną, susidomėjimas buvo toks didžiulis, kad mes tiesiog negalėjome fiziškai patenkinti visų norinčiųjų atvykti iš Prancūzijos prašymų.
Jau dabar žinome apie dešimt projektų, kurie pakitusia forma 2025 metais sugrįš į Lietuvos muziejus bei galerijas. Tai tik pirmosios kregždės, tačiau neabejojame ir ilgalaikiu susidomėjimu bei iš to išaugsiančiais būsimais naujais projektais.
Maža to, per pastaruosius dvejus metus Prancūzijoje buvo išleista daugiau nei dvi dešimtys lietuvių autorių knygų vertimų. Kai kurios jų, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ sulaukė ne vieno leidimo, o netrukus turėtų pasirodyti ir kišeniniu formatu.
Taip pat gerų įvertinimų sulaukė Antano Škėmos „Balta drobulė“, Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio, Tomo Vaisetos, Valdo Papievio, Tomo Venclovos, Jono Meko knygų leidimai.
Didžiausią reklamą Lietuvai daro patys prancūzai, besidalijantys savo viešnagės mūsų šalyje įspūdžiais, taip pat pažintimis su mūsų menininkais ir jų kūryba.
Akivaizdu tai, kad didžiausią reklamą Lietuvai daro patys prancūzai, besidalijantys savo viešnagės mūsų šalyje įspūdžiais, taip pat pažintimis su mūsų menininkais ir jų kūryba.
Be galo svarbus čia ir geopolitinis tikslas – šiuo neramiu metu mums būtina turėti Prancūziją kaip sąjungininkę, kad jie palaikytų mus supratę, jog esame tokie patys, kaip ir jie. Būtent čia ir slypi minkštoji kultūros galia.
