Dabar labiausiai tikimasi Dievulio talkos - kad šį savaitgalį nepasiųstų lietaus. Mat lašų barbenimas į skėčius neleistų klausytis nuostabiosios italo muzikos. Spektaklio dekoracijos ir rekvizitai į pilies salą keliauja neįprastu būdu. Kadangi krovininiais automobiliais pilies nepasieksi - į ją vedantis tiltukas pernelyg siauras, - visus reikmenis plukdo laivas "Kadis", paprastai gabenantis irklavimo takelių plūdurus.
Spektaklis nuo gegužės vidurio repetuotas buvusiuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Tik šios savaitės pavakarėmis didžiulė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) kūrybinė grupė galėjo išmėginti tikrąją renginio erdvę. Režisierius J.Jurašas prisipažino, kad tokioje didelėje scenoje pirmą kartą stato spektaklį. Jam talkina muzikinis vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, dirigentas Alvydas Šulčys, scenografijos dailininkas Mindaugas Navakas, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas, choreografė Jūratė Sodytė, choro vadovas Česlovas Radžiūnas.
Režisierius J.Jurašas, nors ir užkluptas daugybės operos premjeros rūpesčių, dalijasi mintimis su LŽ skaitytojais.
Visa krūtine
Pagrindinis spektaklio veikėjas Valteris (Konradas Valenrodas), siekdamas gero tėvynei, ryžtasi tarnauti priešams, prisitaikyti, kad vėliau apgaule juos sunaikintų. Tokį reiškinį vadinate "valenrodizmu". Ar spektaklis apie tai?
Valenrodizmas - opi tema, bet nenorėčiau, kad žiūrovai manytų, jog spektaklis skiriamas tik jai. Ši tema veikale pateikiama netiesiogiai. Mane buvo sudominęs istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus rašinys apie tai, kad visos Rytų Europos likimas klostėsi ties kolaboravimo ir pasipriešinimo takoskyra. Išvažiavau iš Lietuvos tuo metu, kai toks bendradarbiavimas su svetimšalių valdžia buvo natūralus ir įprastas išgyvenimo būdas. Pasipriešinau šiai būtinybei, atsisakiau kolaboruoti ir taikstytis su cenzūra, su menininkams primetamomis tiesomis. Pasirinkau protesto formą - išvykimą. Pasak E.Aleksandravičiaus, kolektyvinėje tautos atmintyje išliko šimtmečius ugdytas prisitaikėliškumo, lankstumo, klastingumo, gebėjimo slėpti savo mintis menas. Jis būdingas visiems Rytų Europos gyventojams. Tai sudėtinga ir slidi tema. Dramos veikale ji tikriausiai būtų labiau pabrėžta. Tačiau statome muzikinį spektaklį, kuris pats diktuoja savus kanonus ir savas nuotaikas: pakilias, herojiškas. Man regis, kūrinys skambės itin patriotiškai. Reta dalykų, kurie taip akivaizdžiai deklaruotų meilę tėvynei ir amžinosioms vertybėms.
Taigi prisitaikymo temos nedaug liesta?
Pasipriešinau šiai būtinybei, atsisakiau kolaboruoti ir taikstytis su cenzūra, su menininkams primetamomis tiesomis. Pasirinkau protesto formą – išvykimą.
Taip, esama tik užuominų. Man pačiam "Lietuviai" siejasi su kitu spektakliu, dėl kurio išvažiavau iš tėvynės. Tai - 1972 metais Kauno valstybiniame dramos teatre statyta "Barbora Radvilaitė" (dramaturgas Juozas Grušas). Tada apie Lietuvą buvo leidžiama tik šnibždėti, nedrąsiai sakyti: "O, Lietuva, nešu tau karūną." Ačiū Dievui, dabartiniame spektaklyje galima visa krūtine dainuoti ir skelbti meilę gimtinei. Tik klausiu savęs, ar šiuolaikinė visuomenė nori girdėti apie patriotizmą, ar tai ne senamadiška? Manau, dauguma jos norėtų tai išgirsti. Kalbėti apie patriotizmą, brangiausių vertybių išdavystę šiandien turėtų būti ypač aktualu. Man labai maga pamatyti, kaip klausytojai priims tokius Albanio (Senas vaidila) žodžius: "Baisu žiūrėti. Visą šalį slegia negandos baisios. Lietuva, mano brangi tėvyne, kiek tu ištversi?" Operoje taip pat skleidžiasi vilties ir atleidimo temos. Esama aliuzijų į nesenus įvykius, kai gretimoje valstybėje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo lietuvių pareigūnas. Galbūt kas nors pastebės šią sąsają pagoniška tradicija sudeginant žuvusį Valterį ant tėvynės aukuro.
Laiką matuoja muzika
"Lietuvių" veiksmas skleisis visoje pilies teritorijoje?
Juokauju, kad statome 3D (trimatės erdvės - aut.) spektaklį, kuris apsups žiūrovus ne tik garsu, bet ir vaizdais. Sieksime įtraukti publiką į patį veiksmo, įvykių tirštumą. Spektaklis prasidės prie didžiųjų pilies vartų. Jie atsivers ir į vidų įžengs minia, nešina rąstais, tarsi nelaisvės simboliais. Eitynės nusidrieks per visą teritorijos plotį nuo didžiųjų vartų iki laiptų. Veiksmas vyks ir balkonuose, ir bokšteliuose, ir net publikai už nugaros. Arnoldo arija "Lietuva skaudžiausia man žaizda" pasigirs lyg iš žiūrovų minios.
Kas netenkino Stasio Santvaro verstame librete?
Netikslumai. Nenorėčiau menkinti ar kompromituoti. Itališkas tekstas skamba tiesiog tobulai. O ištaisyti neatitikimus lietuviškame ir įausti naujoves į muzikinį audinį nepažeidus melodingumo nėra paprasta. Todėl kartais tenka rinktis buitinį vertimą. Toks gelbsti laikinai. Jei turėtume laiko, vertėjas atsisėstų su dirigentu ir surastų gražiausius muzikos bei žodžių sąskambius.
Prašnekote apie laiką. Ar pastatymui jo nepritrūks?
Savaime suprantama, sukurti spektaklio struktūras ir repetuoti Sporto rūmuose - viena. Tačiau kai pamatai tikrus laiptus, tikras duris, tikras menes... Juk kiekvienas žingsnis matuojamas muzikos taktais, sekundės dalimis.
Vaje! Regis, nebemiegosite iki šeštadienio?
nemiegu mėnesį, o gal ir daugiau. Ypač kruopščiai dirbau visus metus. Čia milžiniška mašina, kuri turi veikti tiksliai kaip šveicariškas laikrodis.
Patinka opera
Kaip susibūrė kūrybinė komanda?
Vyko atranka. O su M.Navaku jau esu dirbęs "Lokyje". J.Sodytė padėjo statant "Orfėją ir Euridikę". Inesa Linaburgytė dainavo "Aidoje" ir "Lokyje". Apskritai beveik su visais solistais teko susidurti anksčiau. Tačiau esama ir naujų žmonių. Pavyzdžiui, Vaidas Vyšniauskas, manau, kylanti žvaigždė.
"Aida", "Lokys", "Orfėjas ir Euridikė". Dabar - "Lietuviai". Kodėl Lietuvoje imatės tik muzikinių veikalų?
LNOBT vienintelis turi nuolatinę bazę, nuolatinę trupę. Dramos aktoriai yra prisišlieję prie režisierių, kurie neturi savo teatro. Važinėja į užsienį, dirba ten arba nuomojasi sales. Nacionalinės operos pastovumas žavi. Smagu, kad reikalaujama profesionalumo, ugdomos asmenybės. Tai teatras, kuris yra atvertas naujoms srovėms ir naujoms bangoms. Prieš dvylika metų "Aida" tapo tikra revoliucija. Visų niekintas spektaklis, kurį net norėta uždrausti, tuo pat metu su pasisekimu keliavo Taivane, Vokietijoje, Danijoje. Paskui buvo "Lokys", "Orfėjas ir Euridikė" - vėl tartas naujas žodis. Man patinka opera, totalinis, visus žanrus susiejantis menas. Jis gyvas ir emocionalus, gali būti ir novatoriškas.
Trumpai
"Lietuvius" A.Ponchielli sukūrė 1874 metais. Giuseppe Verdi amžininko opera tapo įdomiu lietuviškos temos panaudojimo pavyzdžiu. Jos pradžių pradžia - romantinė Adomo Mickevičiaus poema "Konradas Valenrodas". Operos libretą parašė Antonio Ghislanzoni, talkinęs ir G.Verdi, sukūręs neprilygstamosios "Aidos" tekstą. Spektaklio premjera vyko Milano teatre "La Scala". Ją lydėjo sėkmė. Tačiau vėliau, galbūt dėl G.Verdi švytėjimo, o gal dėl itin painaus siužeto, opera buvo primiršta ir nestatyta iki 1979-ųjų, kai Italijos televizijos kanalas RAI atkreipė dėmesį į jos partitūros grožį.
Su Lietuvos istorija turbūt ne itin gerai susipažinęs libreto autorius poemoje minimu Vitoldo (Vytauto) vardu pavadino lietuvių išdaviką, "supynė" siužetinę liniją. Kai 1981-aisiais šis veikalas buvo statomas Čikagos lietuvių operoje, S.Santvaras išvertė jo libretą į lietuvių kalbą. Dramaturgas pašalino kai kuriuos A.Mickevičiaus pramanus ir tautinį orumą žeidžiančias kūrinio vietas. Lietuviškas tekstas taisomas, tikslinamas ir dabar.
