Vienos iš konferencijų tema buvo „Jaunimo kalbos kodas“. Pati sąvoka „jaunimo kalba“, man atrodo, neapibrėžta ir neapibrėžiama, net neaiškus tokio apibrėžimo tikslas. Gali būti įvairių profesijų ar socialinių grupių kalba, mūrininkų ar biurokratų kalba ir panašiai. Kiekviena tokia grupė turi nerašytas taisykles, stilių, būdingą konotaciją, vartoja savitus posakius. Tai kalbos būdas, kuris kitiems gal net nesuprantamas, sunkiai įskaitomas, kaip antai gydytojų įrašai ligos istorijoje, taigi reikalaujantis paaiškinimo. Tai nėra atskira kalba, o tik jos pritaikymas konkrečiam tikslui arba tiesiog puošyba. Galima sakyti, kad kalbėseną savaip koduoja gyvenimo būdas, veikla, nykstant vienoms profesijoms, atsirandant kitoms, kinta ir kalbos kodai. Tačiau profesinės ar socialinės grupės daugmaž apibrėžtos, o jaunimas yra visiškai kitokio pobūdžio kategorija. Neaišku, nuo kada iki kada kalbą galima laikyti „jaunimo“ kalba, juo labiau kad ir jaunimas nėra vienalypis, jį galima suskirstyti į daugybę grupių pagal veiklos pobūdį ar interesus. Sakyčiau, tai ne atskira kalbos rūšis, o tiesiog tam tikra atmaina, slengas.
Plačiau žvelgiant, jaunimą turėtume nuteikti, kad saugotų ir turtintų gimtąją kalbą. Naujadarai galėtų būti išradingai kuriami pagal lietuvių kalbos taisykles, bet ne keičiami svetimomis konstrukcijomis, laužančiomis kalbos sandarą. Kitų kalbų intarpai turėtų sudaryti mažą nuošimtį sakinyje, geriau kaip atskiras frazeologizmas ar terminas. Muzikalią klausą ypač nemaloniai rėžia, pavyzdžiui, iš anglų kalbos perimtas lietuvių ausiai nenatūralus ištiktukų, jaustukų vartojimas, akcentuacija, nebūdingas intonavimas. Atsispirti kitų kalbų įtakai visai nesunku, reikia tik atitinkamai nusiteikti. Jaunimas galėtų puikiai atsiliepti į laikmetį, kad pritaikytų naujus žodžius arba praplėstų senąsias jų reikšmes. Šis vyksmas nepaliaujamas, kūrybingas ir teikia atradimo džiaugsmą. Jau turime puikių pavyzdžių. Reikėtų tai tęsti. Koks tokiu atveju būtų jaunimo kalbos kodas?
