Parodoje eksponuojamos „Ryto“ draugijos švietėjišką veiklą liudijančios fotografijos ir dokumentai, senųjų vilniečių išsaugotos istorinės relikvijos. Pateiktą istorinę medžiagą papildo edukacinis vaizdo siužetas apie draugijos veiklą.
Prieš 100 metų, 1913 m. sausio 31 d., Vilniuje įsteigta Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ sunkiomis karo ir okupacijų sąlygomis atkakliai vykdė kilnią ir labai reikalingą misiją. Jos tikslas buvo vaikų ir suaugusiųjų švietimas, švietimo darbuotojų rengimas, lietuviškų mokyklų organizavimas ir išlaikymas. Į pirmąją draugijos valdybą buvo išrinkti Jonas Basanavičius, kun. Juozapas Kukta, kun. Vladas Mironas, Liudas Gira, Juozas Kairiūkštis, pirmininku – kun. Jonas Steponavičius. „Ryto“ valdyba įgaliojo pirmininką steigti draugijos skyrius ir pradžios mokyklas. Jau po metų Vilniaus krašte veikė 37 „Ryto“ draugijos skyriai ir skaityklos. Tačiau rusų valdžia neleido „Ryto“ draugijai steigti lietuviškų pradžios mokyklų, leista steigti tik vienklases ir dviklases mokyklas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, „Ryto“ veikla sumenko, bet nenutrūko. Vokiečių valdžia uždarė draugiją. Tik pateikus naują draugijos statutą, davė leidimą tolimesnei veiklai, bet neleido steigti naujų skyrių. Pasitraukus kun. J. Steponavičiui, draugijos pirmininku buvo išrinktas kun. Mečislovas Reinys. 1915 m. lapkričio 12 d. buvo įsteigti pedagoginiai kursai liaudies mokytojams rengti. Jų vedėju paskirtas Aleksandras Stulginskis.
Draugija apsiėmė globoti dr. J. Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio įsteigtus lietuvių gimnazijos kursus ir kun. J. Kuktos vedamus vakarinius kursus mergaitėms. Karui pasibaigus, Lietuvai trumpam atgavus Vilnių, krašto švietimo reikalus ėmėsi tvarkyti Švietimo ministerija. Dėl lėšų stygiaus „Ryto“ draugija nepajėgė tinkamai pasirūpinti gimnazijos reikalais. Todėl draugijos valdybos sprendimu ji buvo perduota Švietimo ministerijai. 1921 m. rugpjūčio 22 d. gimnazijai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Vilnių užėmus bolševikų kariuomenei ir Lietuvos Vyriausybei išsikėlus į Kauną, rūpintis gimnazija vėl teko „Ryto“ draugijai. Jos globoje ji buvo iki 1939 metų. 1919 m. sausio 9 d. lietuvių gimnazija buvo atidaryta ir Švenčionyse. Ten nuo 1920 m. savarankiškai darbavosi Švenčionių „Ryto“ draugija.
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, į pateiktą prašymą dėl draugijos įteisinimo 1920 m. balandžio 20 d. buvo gautas palankus valdžios atsakymas. Tačiau „Ryto“ statutas buvo keičiamas ir tvirtinamas dar ne kartą. Pagal 1928 m. lenkų administracijos patvirtintą statutą „Ryto“ draugija turėjo teisę veikti lietuvių gyvenamose vietovėse visoje Lenkijoje. Jose „Rytas“ steigė savo skyrius, pradžios mokyklas, skaityklas, organizavo vakarinius mokytojų kursus. Lenkų valdžia įvairiais būdais kenkė ir trukdė draugijos švietėjiškai veiklai.
Nepaisant sunkumų, 1925–1926 m. „Rytas“ Vilniuje globojo lenkų valdžios patvirtintas lietuviškas mokymo įstaigas: Vytauto Didžiojo gimnaziją, Lietuvių mokytojų seminariją, pavyzdinę pradžios mokyklą prie Mokytojų seminarijos, dvi pradžios mokyklas ir kt. 1927–1928 mokslo metų pradžioje Vilniaus krašte veikė per 100 „Ryto“ draugijos lietuviškų mokyklų. Daugelis jų turėjo savo knygynėlius, rengė mokinių vaidinimus. Tais pačiais mokslo metais lenkų valdžia uždarė net 47 kaimo mokyklas, Lietuvių mokytojų seminariją. Buvo suimti jos direktorius kun. Kristupas Čibiras ir „Ryto“ draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis bei 15 mokytojų. Nuolatinėmis represijomis prieš „Ryto“ draugiją lenkų valdžia stengėsi sužlugdyti jos veiklą. Tai buvo įvykdyta 1938 m. vasario 25 d. Draugijos veikla atnaujinta 1939 m., prieš pat Lietuvai susigrąžinant Vilniaus kraštą, ir buvo tęsiama iki sovietinės okupacijos.
