Prieškalėdiniu laikotarpiu Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Lietuvos meno kūrėjų asociacija visuomenei pristatys įvairių kūrėjų laimėjimus bei įvertinimus, rašoma pranešime spaudai.
Per šią ceremoniją, rašoma pranešime spaudai, bus įteikta: Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premija, Lietuvos dailininkų sąjungos „Aukso Mūzos“ statulėlės bei padėka Gabrielei Naprušienei už ilgametį darbą ginant vizualaus meno kūrėjų autorines teises, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos „Auksinė lupa“ literatūros redaktorei ir paskatinamasis prizas jaunajai literatūros redaktorei, dvi Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos bei Skirmanto Valiulio premija, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos apdovanojimas „2021 metų geriausias tautodailininkas“ ir jau dvidešimt antrą kartą teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.
„Aukso Mūzos“ statulėlės:
Agnė Dautartaitė-Krutulė
Agnė Dautartaitė-Krutulė – viena labiausiai tituluotų Lietuvos knygų dizainerių, kurios kurti leidiniai kasmet neišvengiamai dalyvauja kasmet Lietuvos kultūros ministerijos rengiamame gražiausių knygų konkurse ir (dažniausiai) neišvengiamai būna premijuojami. Ir ne po vieną kartą. Be to, viena griežčiausių (požiūrio į knygą prasme) ir drauge – viena subtiliausių. Kaskart ji žvelgia į knygą kaip į atskirą, unikalų atvejį; kiekviena knyga atrodo, lyg būtų vienintelė, egzistuojanti čia ir dabar, ir būtent jai dabar reikia ypatingo dėmesio ir ypatingo laiko. Kiekvienai knygai A.Dautartaitė-Krutulė stengiasi surasti ir suranda unikalų pavidalą. Atrodo, kad jai knygos kūrimo procesas – tai tam tikra prasme pasaulio kūrimo procesas, kai reikia sukurti kažką ten, kur prieš tai buvo žodis, dar netapęs tekstu, arba beformis rankraštis. Tas knygos universumo kūrimas visuomet prasideda nuo koncepcijos, kuri išlieka per visą procesą, iki kol knyga parvažiuoja iš spaustuvės ir atsiduria skaitytojų rankose. Koncepcija persmelkia kiekvieną sudedamąjį knygos elementą – visuomet egzistuoja pagrindinė idėja, kuri tačiau niekada nebūna deklaratyvi. Toji idėja gali būti apie subjektyvią atmintį, kuri mums išduoda praeities įvykius fragmentais ir nuotrupomis, ir kuri A.Dautartaitės-Krutulės valia materialiu pavidalu pasireiškia „užrakintais“ knygų puslapiais (LDS dailininkų darbų albumas „Memorabilia“). Apie laiką, kuris atgyja knygoje, nes dizainerė gali nukelti skaitytoją į praeitį, parinkdama viduramžiško principo knygos įrišimą ir maketą (Johan Huizinga „Viduramžių ruduo“). Idėja gali atspindėti autoriaus kuklumą savo paties atžvilgiu, nekuriant viršelio apskritai, o pradedant poeziją ant paties viršelio (Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščiai „Bendratis“), o gali sugroti duetu su autore, nugludinant ir nuskaidrinant koncepciją iki krištolo grynumo (Birutės Stulgaitės kūrinių katalogas „Gryna“). Ir dar daugybė kitų idėjų, kurių, kaip ir dizainerės apdovanojimų, trumpame tekste išvardinti nėra jokios galimybės, nes tuomet tai būtų nebe tekstas, o sąrašas. Yra daugybė būdų sukurti knygą tokią, kokios dar nebuvo, pabrėžiant teksto ir vaizdinio jos pavidalo vienovę ir išskirtinumą – ir Agnei Dautartaitei-Krutulei paklūsta visi šie būdai, o jei ne, ji juos išranda pati. Dizainerė savo idėją gina aršiai, nesileisdama į kompromisus nei su leidyklomis, nei su popieriaus gamintojais, nei su spaustuvėmis, ir visų pirma – su savimi pačia.
Eksperimentai, ieškant reikiamo popieriaus, medžiagos ar metodo gali trukti beveik neribotą laiką – ima rodytis, kad gamintojų ir leidėjų kantrybė jau kabo ant plauko plonumo siūlelio ir tuoj truks. Tačiau tai visada apsimoka. Tie meniniai ieškojimai visuomet atneša neprilygstamą, Lietuvos, o dažnai ir tarptautiniuose knygų dizaino konkursuose premijuojamą rezultatą. Tačiau yra ir dar vienas dalykas – nors kiekvienas leidinys kuriamas taip, lyg būtų vienintelis, tačiau visi Agnės Dautartaitės darbai yra atpažįstami. Jie ypatingai preciziški, ypatingai konceptualūs, juos visus jungia tas žvilgsnio aštrumas ir noras padaryti kažką tokio, ko dar nebuvo. Nebūtinai kažką šokiruojančio, tai gali būti vos pastebimai kitoks popieriaus rupumas ar lygumas, šriftas, įrišimas ar išnašos. Tai visuomet bus kitoks požiūris, tačiau jis niekad nėra laužtas iš piršto tiesiog dėl noro pasirodyti. Šis kitoniškumas paremtas jau minėtais ieškojimais, tyrimais, eksperimentais, didžiule patirtimi ir menine praktika. Ir todėl kiekviena unikali knyga yra A.Dautartaitės-Krutulės meninio bagažo dalis, kurios neįmanoma nepastebėti. Dėl visų šių ypatybių menininkė sukaupė įspūdingą ne tik kūrinių, bet ir premijų bagažą: prestižiniai Red Dot ir ADC apdovanojimai 2019 m. už albumą „Memorabilia“ Berlyne ir Niujorke, meniškiausios knygos konkurso premijos 2013, 2016, 2017, 2018, 2019, 2020 m. Tačiau svarbu ir tai, jog A.Dautartaitė ne tik keičia Lietuvos knygos meno veidą savo darbais, bet ir platina kontekstą, įtraukdama Lietuvą į tarptautinio knygų dizaino žemėlapį, kasmet organizuodama knygos meno konferenciją „6pt“, taip suteikdama progą kolegoms ir visiems besidomintiems gyvai amatyti žymiausius dizaino ir tipografikos veidus. Žodžiu, ji menininkė, VDA Grafikos katedros dėstytoja, organizatorė, iniciatorė ir laureatė. Tačiau turbūt svarbiausia tai, kad tai žmogus, kuriam knyga yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Ir kuri visuomet pasiruošusi knygą išrasti ir sutverti iš naujo.
Dr. Jurgita Ludavičienė
Tapytoja Arūnė Tornau
Tokia šviesia proga, kaip ši, norėčiau pasakoti apie Arūnės Tornau kūrybinį kelią, kuriame nėra beveik jokių tradicinį menininko mitą sudarančių faktų – jaunystės, pilnos dailės kanonus laužančio maišto ir ekspresijos, iš kojų verčiančių eksperimentų ir skandalingų kūrinių, nėra tiesiog skandalų ar tiesiog garsių kūrinių, laurų, genialumo auros, pozos, galios demonstravimo. Čia viskas kaip tik priešingai. Dabar, žvelgiant atgal, visai aiškiai matyti, kad jos biografijoje yra daugybė faktų, sudarančių moterų menininkių biografijas. Arūnė nuo pat pradžių buvo per daug kitokia – atėjusi iš architektūros, moteris, svajojanti patekti į aukščiausią kastą – tapti tapytoja. Ta aukščiausia dailės rūšimi laikyta tapyba (ir skulptūra, kaip žinia) buvo negailestinga neturintiems šios meno rūšies diplomo, negailestinga ir moterims. Ačiū dievui, Lietuvos dailės istorija pilna menininkių, atlaikiusių šį spaudimą.
Kartais tenka stebėti, kaip Arūnė Tornau traukia savo milžiniškas drobes iš lentynų, neša į šviesą, eksponuoja parodoje ir tie nušlifuoti, taupūs judesiai atrodo tiesiog bendriniai, palikti dar Louise Bourgeois, lupančios mandariną ir kalbančios apie tėvus ir moters lytį.
Arūnės biografija neatitinka menininko mito ir tuo, kad kūrybos branda, parodos, pagaliau šis pripažinimas, kurio proga ir parašytas tekstas, atėjo jau gerokai vyresniame amžiuje. Atkakliai ieškant savo plastinės kalbos, ją tobulinant, staiga paaiškėjo, kad aktualiomis tapo jau daug metų menininkės taikytos strategijos ir temos. Arūnė ieško senų drobių – užuolaidų, staltiesių, lovatiesių, ant kurių ir tapo, tai darydama visai nedeklaruojant kažkokios „tvarumo“ pozicijos, o veikdama iš jausmo ir supratimo, kad taip turi būti, įsiliedama į bandrą gamtišką ratą, kur nukritę lapai tampa trąša naujai gyvybei, kur mirštantys rudens augalai beria į žemę sėklas. Menininkės kūryboje viskas nyksta, trupa, rūdyja, auga, šviečia, šnabžda, kinta, tamsus vanduo ir miškas slepia nežinomybę ar begalybę. Tokie ir jos objektai – sudilę audiniai virsta formomis, nulūžę medinukai toliau gyvuoja suburti į naujus darinius. Galėčiau sakyti, kad jos kūriniai galėtų būti Donnos Harraway Žemės tinklo ir čiuptuvinio mąstymo iliustracijos, būtent todėl, kad juose nėra konkrečių voverių ar banginių, akacijų ar nariuotakojų, nėra dirvos ir bakterijų, bet visa tai galima jausti, kaip ir tiesiog šviesą, perskrodžiančią rūką. Ir būtent todėl menininkė neturi vieno mega garsaus paveikslo ar objekto – jos kūryba yra vientisa sistema, kuri veikia kaip veikia ruduo – anksčiau ar vėliau, bet vieną dieną supranti, kad tai yra. Tvirtai, aiškiai, nepaneigimai. Neginčijamas dydis.
Arūnė Tornau gimė 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigė Vilniaus dailės institute architektūrą. Nuo 1990 – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, vykdė meno edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Dėstė tarptautinėse meno akademijose. Kūrė scenografiją spektakliams, yra kelių dailės vadovėlių, knygų, straipsnių, kelių videofilmų, TV ir radijo laidų apie meną ir meno pedagogiką autorė ir bendraautorė.
Aistė Kisarauskaitė
Monika Žaltauskaitė-Grašienė
Monikos Žaltauskaitės-Grašienės konceptualusis kūrybos pradas glūdi tekstilės filosofijoje. Jos kūriniuose atsiveria įvairūs praregėjimai ir patirtys, susipina skirtingos temos ir aliuzijos, tačiau tekstilė visuomet yra pirminis kūrybos impulsas – tai nugramzdinantis į mitines ir istorines gilumas, tai išryškinantis kintančią dabarties gyvenimo tekstūrą. Tekstilė daugiau nei tik moteriškosios kūrybos aktas ir išmanioji siūlų technologija. Kaip nuaustas tekstas ji savo raštuose koduoja sąmonės vaizdinius ir intymius pasakojimus, o kaip kūną gaubiantis audeklas – aktyvuoja materialios būties ir tapatybės metaforas.
Audeklas, apdangalas, drapana, draperija, klostė – Monikos Žaltės kūrybos personažai, nuolat „mėtantys pėdas“, nutrindami aiškias tekstiliškumo ribas ir įspausdami konceptualumo pėdsakus. Tekstiliškumas yra daugiau nei tik tekstilė. Tai bet kokio būtiškojo fenomeno pagrindas. Jis įvairiai įprasminamas menininkės kūryboje, pasitelkiant fotografijos, skulptūros, instaliacijos pavidalus, įterpiančius menininkę į tarpdisciplininio meno audinį.
„Materiją suvokiu kaip esamą ir įsivaizduojamą būseną. Net ir senas tarmiškas žodis materiolas, rankų darbo audinys, apibūdina tekstilę, į kurią sudėti moterų gyvenimo patyrimai ir įsivaizdavimai. Tekstilė – viena seniausių žmonijos medžiaginių kalbos formų, kuriose užkoduotas visas pasaulio suvokimas. Ir kuo įvairesnes jos raiškos formas tyrinėju skirtingose gyvenimo plotmėse, tuo daugiau galiu prisiliesti prie pamatinių būties dalykų“, – sako Monika Žaltė.
Pavieniuose jos kūriniuose ir darbų cikluose – „Geros kloties“ (2020), „Karalienės drapanos“ (2016), „Besišypsanti“ (2016), Marijos drapanos“ (2015), „Penelopės skraistė“ (2013) – nuvilnija kloties, apkloto ir užkloto motyvai, kurie tapo nepaliaujamu meninių prasmių klostymo procesu, apimančiu ir kultūros istoriją, ir dabarties nuorodas. Ariadnės siūlas, Penelopės apdangalas, švč. Marijos skraistė atskleidžia amžinus siūlo ir audinio slėpinius, kurie atsiveria asmeninių išgyvenimų ir patirčių akimirkomis. Tačiau Monikos kūryboje subtiliai užkoduota ir tai, kad dabarties būsenas gaubiantys šydai (apdangstyti daiktai, „įpakuoti“ fasadai, sterilios dekoracijos) – ne mažiau iškalbingos draperijos, atspindinčios mus gaubiančio nepatvarumo, laikinumo, iliuziškumo jausenas, žadinančias vidinį atminties bangavimą.
Menininkės kūrybai būdingas tekstualumas (audinys, lot. textum), audžiamas iš siūlų, tačiau pereinantis į intymių moteriškųjų pasaulių audinius. Kūriniuose „Skladukas“ (2009), „Nastutės butas“ (2011)“ ir kituose autorė įprasmino kasdienio gyvenimo pasakojimus, kviesdama jo tekstūrose pamatyti gelmę. Išskirtini ir kūrybine partneryste pagrįsti bei viešose erdvėse įgyvendinti jos meno projektai – „Artumas“ (2010), „Kvėpavimas“ (2010), „Atminties audeklas” (2018), pateikę egzistencinių ir bendruomeninių prasmių audinius.
Žvelgiant į šiuolaikišką Monikos Žaltės kūrybos stilistiką, nereikėtų apsigauti. Jos užnugaryje – ypatingos meistrystės reikalaujanti žakardinio audimo technika. Ji padeda sukurti estetinį įspūdį. Tekstilės medija turi savyje daug potencialių poteksčių: naujausiuose kūriniuose menininkė apmąsto archajiškos moteriškosios audimo technikos sąryšį su kompiuterinėmis technologijomis, pažymėdama, kad binarinė skaitmeninė „pikselių sistema jau seniai buvo užkoduota rištinėje kiliminių mazgų jungimo sistemoje. Ir pats raštas, sukuriamas tekstilėje, yra kodas, o kodais grindžiamos ir šiuolaikinės skaitmeninės sistemos“. Vizualinę jos kūrybos raišką grindžia kompiuterinio žakardinio audimo principai, kurie reikalauja ir matematinio skaičiavimo, ir daugiasluoksnio erdvinio-tinklinio suvokimo.
Monika Žaltauskaitė-Grašienė yra viena ryškiausių Kauno menininkių, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto, docentė, Tekstilės katedros vedėja, Kauno bienalės kūrėja, valdybos narė, surengusi per 20 personalinių parodų. Ji taip pat tarptautiniu mastu įvertinta menininkė, kūrybingai plečianti tekstilės meno ribas. Reikšmingą jos pasirodymą Saatchi galerijoje 2015 m. lydėjo dalyvavimas Whitworth meno galerijoje Mančesteryje surengtoje parodoje „Art_textiles“ (2015). Jos kūriniai, eksponuojami šiuolaikinio meno ir tekstilės meno renginiuose, yra sulaukę didelio susidomėjimo ir apdovanojimų. Iš gilaus tekstilės pažinimo, iš tradicijos ir dabarties jutimo gimstančios jos kūrybinės idėjos, regis, nesiliauja banguoti, klostuotis, klotis, pačią tekstilę paversdamos kūrybos ir mąstymo medija.
Menotyrininkė, VDA KF Humanitarinių mokslų katedros docentė Odeta Žukauskienė
„Auksinės lupos“ premija geriausiai redaktorei:
„Auksinės lupos“ premija šiemet skiriama Danutei Kalinauskaitei-Kunickienei už subtilų sudėtingų tekstų redagavimą pasitelkiant rašytojos talentą ir gyvą kalbos jausmą, už autorių ugdymą. Taip pat bus apdovanota jaunoji redaktorė Erika Malažinskaitė-Valčiukienė – už metodišką ir kūrybišką įvairių leidinių, nuo grožinės literatūros iki akademinių raštų, redagavimą ir mokėjimą dirbti su autoriais.
Lietuvos rašytojų sąjungos „Šimtmečio premija“:
Vytautas Martinkus (g. 1943) – rašytojas, meno filosofas, literatūrologas, literatūros kritikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas už viso gyvenimo indėlį į Lietuvos kultūrą (2018).
Lietuvos rašytojų sąjungos „Šimtmečio premija“ jam skiriama už intelektualią, esmių ieškančią prozą, orią, visada dialogišką laikyseną bei už meno visuomenės labui nuveiktus darbus.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos konkursas „2021 metų geriausias tautodailininkas“
Tautodailės meno kūrėjo – skulptoriaus Rimanto Zinkevičiaus reikšmę lietuvių tradicinės kultūros raidai liudija daugelis aukščiausių apdovanojimų, kūrinių patekimas į kolekcijas, Lietuvos ir užsienio muziejus, reprezentuojančius pasauliui lietuvių kultūros tradicijas, laimėti laureato titulai respublikiniuose konkursuose. R.Zinkevičius sukūrė virš 200 monumentalių skulptūrų ir kryžių. Autoriaus skulptūros puošia belgų ir olandų sodybas, jų rasime JAV, Vengrijoje. R.Zinkevičiaus kūryba išsiskiria savitu kūrybiniu braižu, giliu tradicinės technologijos ir šiuolaikinės metodikos išmanymu.
Už aktyvią kūrybinę veiklą 2021 metais skulptorius Rimantas Zinkevičius pripažintas geriausiu Metų tautodailininku.
