– Atrodytų, tiek liaudies dainos, tiek šokiai nėra itin populiarūs tarp jaunų žmonių, tačiau Dainų švenčių populiarumas neslūgsta, jos suburia vis daugiau įvairių kartų žmonių – nuo vaikų iki senelių. Koks šio renginio fenomenas?
– Lietuvos dainų šventė – svarbiausias šalies kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje.
Su džiaugsmu stebime, kaip Dainų šventės kaskart pritraukia vis daugiau atlikėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir pasaulio šalių. Ištisus metus jie repetuoja, dalyvauja įvairiose peržiūrose ir regioniniuose renginiuose – yra įsitraukę į nuolatinį kūrybos procesą.
Ši tradicija pas mus gyva. Kai yra pasiūla ir šalia dar graži daugiametė tradicija, tada ir jauni žmonės su mielu noru įsitraukia.
Pamenu, kažkada su chorvedžiais susėdę kalbėjomės apie berniukų chorų judėjimą, svarstėme, kaip pasiekti, kad dainuotų daugiau berniukų. Tada sakiau, kad reikia tiesiog daryti. Ir kai pabandėme regionuose šį sumanymą įgyvendinti, mokyklinio amžiaus vaikai pradėjo noriai burtis ir buriasi iki šiol. Reikia tiesiog siūlyti ir dėlioti, kaip priimtiniau.
– Sulaukiate didelio susidomėjimo, noro dalyvauti Dainų šventės renginiuose?
– Be abejo. Ir skaičiai tą rodo. Nežiūrint emigracijos ir žmonių mažėjimo, Dainų šventė suburia tą patį skaičių dalyvių. Tai yra tarsi indikatorius, kad tradicija neblėsta.
– Nepriklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte yra lietuvių?
– Tai kitas klausimas. Stebime tokį fenomeną: kai gyveni savo šalyje, tradicija atrodo kaip duotybė, kad taip ir turi būti, o kai išvažiuoji iš Lietuvos, tai tampa siekiamybe. Tada labai parumpa gimtoji šalis, jos papročiai, pradedama domėtis ir iš naujo atrandama daug dalykų – tampa brangu dainuoti, burtis į kolektyvus, dėvėti tautinius kostiumus ir t. t. Gal ir mažokai tyrinėtas šis fenomenas, bet jis išties veikia. Aš kartais juokauju: jeigu čia gyvenantys lietuviai taip mylėtų Dainų šventę kaip išeiviai, tai mes sulauktume neįsivaizduojamo skaičiaus dalyvių.
– Vadinasi, išeiviai labiau laukia ir domisi Dainų švente nei vietiniai?
– Tam tikra prasme taip. Kaip ir minėjau, tai kultūrinis fenomenas. Zigmundas Baumanas yra tai nagrinėjęs ir teoretikai atradę, kad kai tradicija yra mums tarsi duotybė, mes į ją visaverčiai neįsigiliname, nors, atrodo, kažkur viduje yra užkoduota, kad esame lietuviai, kad turime ne tik vėliavą ar himną, bet ir daugiau lietuvybės ženklų – kulinarinį paveldą, kalendorines šventes, tautinius kostiumus, dainas, šokius, papročius ar pan., kuriuos privalome puoselėti. Tačiau kai nebetenki tos duotybės, jai atkurti ir išlaikyti reikia daug pastangų, ir jų iš karto atsiranda.
– Teko pastebėti, kad dalyvauti Dainų šventėje yra tarsi garbės reikalas. Kas suteikia tą garbės jausmą ir pasididžiavimą, kad esi ar buvai šios šventės dalimi?
– Manau, tai, kad prisilieti prie tradicijos ar netgi esi jos dalyvis. Kai kartu su tūkstantine minia dainuoji Vingio parko estradoje, tas stiprus jausmas, energija įsimena visam gyvenimui. Iš to kyla pasididžiavimas ir garbės jausmas.
– Ko gero, net pats Vingio parkas turi ypatingą aurą. Jei renginys būtų iškeltas į kitą vietą, galbūt viskas pasikeistų?
– Esu visiškai įsitikinęs, kad tai irgi prideda pakylėtumo. Vingio parke aura ypatinga. Tai yra traukos objektas, simbolis. Ypač kai kalbame apie tokio masto renginį, tai tikrai veikia.
– Viena svarbių UNESCO misijų – sudaryti ir palaikyti pasaulio paveldo sąrašą. Ar prie Dainų švenčių žinomumo prisidėjo tai, kad Dainų ir šokių šventės Baltijos šalyse įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą?
– Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad 2003 m. UNESCO žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažino ne dainų šventes, o dainų ir šokių švenčių tradiciją.
Tai reiškia – tą kasdienį gyvenimą, vyksmą, kaip jis perduodamas per kartas, kiek kiekvienam brangus, kiek ne dirbtinai, o natūraliai egzistuoja kiekvieną dieną. Mes kartais nepagalvojame ir iš inercijos sakome, kad Dainų šventė yra pripažinta UNESCO. Ne šventė, o būtent tradicija, kuri palaikoma, puoselėjama ketverių metų laikotarpiu.
Žinią apie vieną įspūdingiausių mūsų šalies kultūros renginių stengiamės skleisti plačiai po pasaulį. Pavyzdžiui, kvietimas į 2018 m. dainų šventę buvo įgarsintas anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, japonų, kinų, rusų ir lietuvių kalbomis.
Kiekviena Dainų šventė sulaukia didelio užsienio žiūrovų susidomėjimo. Maloniai nustebino tai, kad 2018 m. Dainų šventėje, tradiciškai vienijančioje pasaulio lietuvių kolektyvus, pareiškė norą dalyvauti net du užsienio chorai – iš Japonijos ir Austrijos. Choristai Dainų dienos kūrinius išmoko ir atliko lietuvių kalba.
– Šventė organizuojama kas ketverius metus. Atrodytų, gana ilgas laiko tarpas tarp švenčių. Kas vyksta per tuos metus?
– Tai, ką išvysta susirinkę žiūrovai – ilgas ketverių metų kūrybinio darbo kuriant ir kruopščiai šlifuojant būsimos programos numerius rezultatas.
Prie Dainų šventės kūrimo ir įgyvendinimo prisideda tradicinės kultūros saugotojai, profesionalūs kūrėjai – kompozitoriai, rašytojai ir poetai, dailininkai, choreografai, režisieriai, dirigentai, – atlikėjai, mėgėjų meno kolektyvai, tad pasirengimo procesas šventei yra ypač svarbus – jis užtikrina sklandžią šventės eigą, skatina gilintis į savas tradicijas, ieškoti būdų jas įdomiai pristatyti bei perduoti mūsų jaunajai kartai.
Jei pažiūrėtume plačiau, pasirengimas Dainų šventei apima ir specialistų rengimo sistemą, metodiką, regionines šventes – tai ištisinis ketverių metų vyksmas, kuris vadinasi Dainų švenčių tradicija.
Mums, atsakingiems už šios tradicijos išsaugojimą, kartais svarbesnis pats procesas nei ledkalnio viršūnė – dalyvavimas Dainų šventėje. Panašiai kaip Olimpiadoje – jeigu neturime stiprios tradicijos, tai ir Olimpinėse žaidynėse nematome tos sporto šakos.
– Ar iš tiesų reikia tiek daug laiko jai pasiruošti?
– Vienai šventei pasibaigus, mes iš karto pradedame ruoštis kitai. Rudenį ieškome naujos temos, kuriame fabulą, šūkį ir jau gruodžio mėnesį skelbiame kūrybinius didelių programų, pavyzdžiui, Dainų ar Šokių dienų, Ansamblių vakaro, konkursus.
Remiantis laimėjusia idėja, suburiamos kūrybinės grupės, kurios sudaro repertuarą. Tada pradedama galvoti, kaip repertuarą pristatyti bendruomenei, turėsiančiai jį parengti, išmokti. Jeigu kažkas netinka, atsiranda korekcijų.
Prieš maždaug metus iki Dainų šventės rengiame regionines dainų šventes, kad išbandytume repertuarą. Paskutiniais metais niekam neleidžiame nieko keisti, nes kolektyvai turi gerai, kokybiškai viską išmokti. Taigi tie ketveri metai prabėga labai greitai.
– Kodėl pasirinktas būtent ketverių metų laikotarpis?
– Sunku pasakyti. Nėra vienareikšmio atsakymo. Galbūt dėl to, kad po pirmosios 1924 m. surengtos Dainų šventės antroji įvyko tik praėjus ketveriems metams. Antra vertus, tapatinamės su olimpinėmis žaidynėmis. Trečia – stengiamės, kad prie Dainų šventės tradicijos prisilietų kiekviena karta. Maždaug kas ketverius metus išauga nauja pradinio, bendrojo lavinimo ar gimnazijos, aukštojo mokslo karta. Tikslaus atsakymo iš tikrųjų nėra.
– Didžiausią įspūdį, bent jau man, daro didieji šokiai. Kaip pavyksta suvaldyti tiek daug žmonių ir taip sinchroniškai sušokti? Kaip vyksta repeticijos – kiekviena grupelė mokosi atskirai, paskui kartu repetuoja ar dar yra kažkokia technika?
– Kartą kolegoms muzikantams iš užsienio parodžiau mūsų Dainų šventės nuotraukas, jie palinksėjo ir pasakė: „Fotošopu dabar gražiai padaro“. Iš pradžių jie nesuprato, kad tiek daug žmonių gali kartu dainuoti ar šokti. Jiems tai atrodė neįmanoma.
Šokių dienos koncerto baletmeisteriai ir choreografai turi turėti patirties, kad stadiono aikštėje iš tūkstančių šokėjų sukurtų tam tikros formos figūras, piešinius, kurie tarsi mozaika pasikeistų taip, kad žiūrovui būtų sunku suvokti, kaip tai įvyksta. Tai padaroma iš anksto, prieš šventę, jungtinėse šokių kolektyvų repeticijose penkiuose šešiuose Vilniaus stadionuose.
Šalies vaikų ir suaugusiųjų šokių kolektyvai šventės privalomuosius šokius išmoksta namuose, o jungtinėse repeticijose pagal tam tikrą metodiką jie jungiami į bendras aikštės kompozicijas. Šios metodikos choreografai mokomi studijuojant, tačiau tik dėl šventės baletmeisterių lakios vaizduotės, kūrybiškumo ir talento kiekviena aikštės jungtinė šokių kompozicija tampa įspūdingu reginiu.
– Kuriais metais Dainų šventė sulaukė daugiausiai norinčiųjų joje dalyvauti?
– Tas skaičius nėra drastiškai svyruojantis – skirtumas būna keli šimtai. Kažkodėl visiems į galvas įkalta, kad dabar dalyvių sumažėjo, o anais laikais neva buvo gausiau. Statistiškai pati didžiausia šventė, subūrusi 40 tūkst. dalyvių, buvo 2009-aisiais.
Tačiau čia yra tam tikras niuansas – mes tais metais į vieną jungėme ir moksleivių, ir suaugusiųjų Dainų šventes. Pastaruosius 10–15 metų dalyvių skaičius svyruoja tarp 36 ir 37 tūkstančių.
– Čia tiek yra norinčiųjų dalyvauti ar tiek priimama?
– Tiek priimama, bet panašiai yra ir norinčiųjų dalyvauti. Norint patekti į Dainų šventę, reikia būti koncertiniu kolektyvu, ne tik laisvalaikio praleidimo grupe. Vadovai turi pasiekti tam tikrą rezultatą ir nesiveržia, jei neturi gerai veikiančio kolektyvo. Žinoma, būna išimčių, kai kažkas labai nori ir įvykdo reikalavimus. Labai džiaugiamės, jeigu iš to gimsta stiprus kolektyvas, tęsiantis savo veiklą. Per atrankas iš maždaug pusantro tūkstančio kolektyvų atkrinta trys keturi.
– Minėjote, kad pasiruošimas Dainų šventei vyksta visus ketverius metus tam tikrais etapais. Ar galėtumėte įvardyti, kuri šventės dalis pasiruošimo požiūriu sudėtingiausia?
– Sudėtingas klausimas (susimąsto). Sudėtingiausia atrasti tinkamų, kūrybingų žmonių. Vis dėlto kūrėjai nėra lengvi žmonės visomis prasmėmis (juokiasi). Jeigu atrandi kūrybingą žmogų ir jo labai gera idėja, kolektyvai, kaip pastebime, su džiaugsmu ruošiasi, o būna atvirkščiai – jeigu kam nors kyla bent menkiausių dvejonių, iš karto nukenčia rezultatas.
Galbūt sunkiausia uždegti, išmokti ir paruošti repertuarą. Jeigu yra kažkokių emociškai nepriimtinų dalykų, iš karto jaučiasi. Dėl to kartais reikia pakeisti kūrinius, nepaisant kūrybinės grupės įsitikinimų, kad jie labai reikalingi idėjai išreikšti ar pan. Kalbu labiau apie meninius dalykus, tačiau yra ir techninių...
Apmaudu, kai niekaip negalime pripažinti, kad Dainų šventė mums yra vienas didžiausių fenomenų per visą Lietuvos šimto metų istoriją. Didžiulį rūpestį kelia ir infrastruktūra: Vingio parkas apverktinos būklės, niekaip negalime pasistatyti stadiono. Vilniaus centre, prestižinėje miesto vietoje esantis Vingio parkas tvarkomas tik artėjant Dainų šventei ar valstybės jubiliejams.
Ir tik mūsų rūpestis yra gauti tam finansavimą, sutvarkyti takelius, išdažyti. Tarkim, Estijoje estrados, kuri yra lygiai tokia pati, pastatyta pagal tą patį projektą, viduje įrengtas didžiulis konferencijų centras, parodų centrai. Gyvenimas ten vyksta kiekvieną dieną, o pas mus tarsi visuotinė atmetimo reakcija: jūsų Dainų šventė, tai jūs ir rūpinkitės.
– Dainų šventė susideda iš daugelio įvarių renginių. Kuri šventės dalis sulaukia didžiausio dėmesio?
– Visi vaikai brangūs (juokiasi). Statistiškai kuliminacija yra Dainų diena, į ją suplūsta daugiausiai žiūrovų. Juo labiau kad 2008 m. gimė nauja tradicija – „Tautiškos giesmės“ giedojimas. Didžiausias dėmesys tenka Dainų dienai, nepaisant to, kad ir Ansamblių vakaras yra fantastinis, daug kam gražiausia Šokių diena. Visi renginiai išskirtiniai ir svarbūs.
– Mūsų kraštiečiai į Dainų šventę suplūsta iš įvairiausių pasaulio kampelių. Ar galėtumėte įvardyti, iš kokios šalies lietuviai labiausiai veržiasi dalyvauti?
– Ko gero, kaip aš sakau, yra kultūros kodas – tradicija iš Amerikos ir Kanados, būtent iš ten suvažiuoja daugiausiai lietuvių, nes tose šalyse Dainų šventė vyksta nuo 1956 m. ir ta tradicija jiems labai brangi.
Naujoji emigracijos karta, išvykusi po 1990-ųjų, dar nėra to pajutusi. Tarp išvykusiųjų į Europos šalis taip pat dar nesusiformavusi Dainų švenčių tradicija, nors po truputį gimsta kolektyvai, vieną kitą renginį bando pavadinti dainų švente, bet dar nėra tokios kritinės masės, kokia buvo nuo 1950 m. JAV ar Kanadoje.
Pietų Amerikoje gyvenantys tautiečiai irgi stengiasi aktyviai dalyvauti, tik jiems kur kas sudėtingiau atvykti dėl finansinių, ekonominių priežasčių. Dėl to dažnai tik keli kolektyvai atstovauja Lotynų Amerikai, nors jų iš tikrųjų yra daugiau. Ten vyrauja šokių kolektyvai, nes jie galbūt mažiau išsaugojo kalbą.
Gražu žiūrėti, kai šokėjai atsiveda savo draugų ar pažįstamų, kurie net lietuviško kraujo neturi ar turi jo labai mažai, bet šoka lietuviškus šokius vilkėdami tautiniais kostiumais. Kalbos nemoka, o puikiausiai šoka ir džiaugiasi. Ten visiškai kitas fenomenas.
– Kaip manote, ar ilgai gyvuos Dainų šventės? Ko reikia, kad jų populiarumas neblėstų?
– Manau, gyvuos, nes kol kas nematau kokių nors grėsmių. Kad populiarumas neblėstų, reikia, kad visos kartos tuo užsikrėstų. Jeigu pasitelksime švietimo sistemą, ugdysime vaikų tautiškumo jausmą, padėsime jiems prisiliesti prie tradicijos, tai tikrai vieną kartą paragaus ir paskui jiems niekaip neuždrausi dalyvauti (juokiasi).
Manyti, kad nuo mažų dienų puoselėdami tradiciją jie nebešoks arba nebedainuos, būtų neteisinga.
– Nemanote, kad grėsmė yra šiuolaikinės technologijos, įtraukiančios jaunimą?
– Yra tokia nuomonė, kad pasaulis vis ritasi žemyn. Kai buvau mažas, man irgi tėvai sakydavo: „Kas dabar bus? Kokia
