Sezono pradžiai orkestras ir jo meno vadovas bei dirigentas Sergejus Krylovas parengė hedonistinę klasikos programą: almantį Johanno Sebastiano Bacho Smuiko koncertą E-dur, nepretenzingo žavesio Franzo Schuberto Rondo smuikui ir orkestrui A-dur bei daugiabalsių adoracijų sulaukusią Wolfgango Amadeus Mozarto Simfoniją Nr. 40, g-moll.
Orkestro meno vadovas, smuikininkas Sergejus Krylovas koncerte pasirodys dvigubu amplua: solisto ir dirigento.
„Krylovas yra vienas tų tikrų, retų muzikos atlikimo intelektualų. Neprilygstamas virtuozinės akrobatikos jo spektaklis efektingas, tačiau nesibaigiantis šaltu technikos demonstravimu. Smuikininkas geba valdyti savo ekspresyvias intencijas, derinti gražaus garso natūralumą ir sudėtingų būsenų psichologiją“, – taip Sergejų Krylovą apibūdina danų žurnalas „Musica“.
Pirmoje koncerto dalyje Krylovas pagrieš Bacho Koncertą smuikui ir orkestrui E-dur, paveiktą itališkų koncertų madų ir artimą vivaldiškam modeliui. Kiekviena iš trijų kūrinio dalių grįsta nesudėtingais muzikos motyvais, kurie plėtojami pasitelkus Bachui įgimtą fantaziją ir potraukį.
Po Bacho skambėsiantį Schuberto Rondo smuikui ir orkestrui A-dur galima pavadinti miniatiūriniu koncertu, aprėpiančiu ganėtinai platų nuotaikų ir stilių intervalą. Nors šis Rondo niekada neprilygs garsiausiems kompozitoriaus kūriniams, tačiau ir jame, anot kritiko Haroldo Schoenbergo, „kiekvienas atras ką pamilti: muzikos intensyvumą, skvarbias melodijas ar melancholijos šešėlį – bet kurią iš neabejotinai šubertiškų detalių“.
Antroje koncerto dalyje orkrestras atliks vieną įstabiausių Mozarto kūrinių – Simfoniją Nr. 40, g-moll. Per daugiau nei 200 šio kūrinio egzistencijos metų jis susilaukė pačių įvairiausių vertinimų: nuo etaloninės klasicistinės elegancijos iki tamsių minčių muzikos. Robertui Schumannui ši simfonija tobulai išreiškė „graikišką lengvumą ir graciją“, tuo tarpu britų kompozitorius ir muzikologas seras Donaldas Francis Tovey’us joje įžvelgė komiškosios operos (opera buffa) būdą. Šiandieną ši simfonija paprastai suvokiama kaip tragiškas, įtampos persmelktas kūrinys. Antai muzikos teoretikas Charlesas Rosenas simfoniją įvardino „pasijos, prievartos ir sielvarto muzika“.
Į didžiąją klasiką ir jos aukso fondo kūrinius Lietuvos kamerinis orkestras gręžiasi vos atsipūtęs po itin sėkmingų gastrolių Prancūzijoje. Rugsėjo 12–13 d., su dirigentu Robertu Šerveniku ir solistu trimitininku Igoriu Kramarevu, kolektyvas viešėjo devynioliktame kamerinės muzikos festivalyje „Consonances“, vykstančiame Sen Nazero mieste (festivalio meno vadovas, smuikininkas Philippe’as Graffinas). Orkestro koncertų programose pagrindinis akcentas buvo skirtas nacionalinei lietuvių muzikai ir šiuolaikinių autorių kūriniams. Greta klasicizmo ir romantizmo užsienio kompozitorių muzikos trijuose koncertuose skambėjo Balio Dvariono, Broniaus Kutavičiaus, Jono Tamulionio ir Ramintos Šerkšnytės kompozicijos.
