Vėliau Kauno ir Vilniaus publika matė Teofano Pavlovskio (1929), Boriso Dauguviečio (1936), Juozo Gustaičio (1954), Henriko Vancevičiaus (1972), Eligijaus Domarko (1981) ir Valiaus Staknio (2006, Operos studijos spektaklis) pastatymus, nekalbant apie tai, kad „Eugenijus Oneginas“ buvo statomas ir kitose Lietuvos muzikinėse scenose. Koks bus šis naujasis pastatymas?
Spektaklį kuria jaunas, dar neturintis trisdešimties, bet jau patyręs rusų režisierius Vasilijus Barchatovas. Diplomuotas muzikinių spektaklių režisierius jau yra sukūręs 15 pastatymų (be kitų teatrų – Peterburgo Marijos ir Maskvos didžiajame), o minčių naujajam pastatymui semiasi taktas po takto studijuodamas P.Čaikovskio partitūrą. „Eugenijų Oneginą“ V. Barchatovas stato pirmą kartą – tad labai kruopščiai pasiruošė darbui.
Pasak režisieriaus, „Eugenijus Oneginas“ yra opera, apaugusi ypač storu sluoksniu pastatyminių štampų, netgi klaidų, kurios tam tikru momentu pradėtos laikyti spektaklio tradicija. Nors būta jautrių pastatymų, vis dar mėgstama tapatinti Aleksandro Puškinio eiliuotą romaną ir pagal jo siužetą sukurtą Piotro Čaikovskio operą, nors tai jau yra kitas kūrinys. Operos personažai turi savitą veiksmų logiką ir motyvaciją, kuri nebūtinai sutampa su Puškino personažais.
„Šioje operoje istorinis veiksmo laikas, kostiumais nurodoma konkreti epocha yra antraeiliai dalykai. Svarbiausi yra žmogiški jausmai, dramaturgijos konfliktas, psichologija. Viskas priklauso nuo tikslaus aktorinio ir muzikinio spektaklio atlikimo – tuomet ne tiek ir svarbu, ar Oneginas su Tatjana vilkėtų džinsais, gyventų tarybiniame komunaliniame bute ar būtų pirmieji kosmonautai Marse... Vienintelis konkretus dalykas, kurio būtina laikytis, yra aplinkybė, kad pirmieji du veiksmai vyksta tamsiame užkampyje, kur gyvena atstumiantys, negražūs, buki žmonės (kaip Čechovo „Trijose seseryse“ arba Moravijos kaimas Janačeko „Jenufoje“) ir iš kur norisi nesigręžiojant bėgti. O trečiasis veiksmas – tai sostinė, gražus gyvenimas, aukštuomenė, „glamūras“. Tą pažymėjo P.Čaikovskis: antai visi valsai Larinų puotoje (2 veiksme) neturi stipriosios metrinės dalies – tai kreivi valsai, atliekami vos ne kaimo gaisrininkų orkestro ir šokami kreivų-šleivų šokėjų. O trečiame veiksme – viskas taisyklinga, gražu“, – aiškino V. Barchatovas.
„P.Čaikosvkis labai kruopščiai išrašė muzikoje visus šiuos psichologinius niuansus, todėl norisi, nepaisant riboto pastatymui skirto laiko, visa tai įgyvendinti. Pavyzdžiui, Olga dainuoja, kad yra nerūpestinga („ja bezzabotna ir šalovliva“), tačiau frazę baigia žemame registre, beveik kaip bosas „profondo“. Jei ji tikrai būtų nerūpestinga, šių žodžių šitaip nedainuotų – lyg pro sukastus dantis. Taigi pasiklausai operos įrašo, tada kilusias mintis dar patikrini partitūroje ir matai, kas yra kas. Žinoma, ne viską, ką atrandi partitūroje, įmanoma vizualizuoti. Kai kurie momentai pasilieka labiau „vidiniam naudojimui“. Pasidžiaugiame tais atradimais su atlikėjais, galbūt jiems tai praverčia kaip vidinė jų kuriamo vaidmens motyvacija, nes spektaklis – ne vien režisieriaus nurodymų vykdymas, dainininkai taip pat turi gyventi savo personažų gyvenimą. Kol kas mums sekasi neblogai!“ – tikino režisierius.
