– Daugiau nei prieš metus patikėjote, jog menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ galėtų pristatyti Lietuvą Venecijoje. Kodėl jums atrodė, kad toks projektas vertas atstovauti šaliai?
– „Saulę ir jūrą“ mačiau 2017 m. rudenį Nacionalinėje dailės galerijoje ir kūrinys pasirodė unikalus savo menine kalba. Viena vertus, atrodo, kad paplūdimio herojai, grojant elementariai muzikai, kalba niekus – pasakoja juokingas ir keistas istorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio yra visiškai nereikšmingos. Kita vertus, sudėjus viską – žmonių stebėjimą iš viršaus, keistą netikro paplūdimio situaciją, išdainuotus žodžius ir tarsi kvėpuojančią muziką – žinutė tampa aiški. Mūsų gyvenimai šioje planetoje, o ir pačios planetos gyvenimas yra labiau tragiškas, nei komiškas.
Gebėjimas lengvai kalbėti apie sudėtingus dalykus yra nuostabi dovana, kuria verta dalintis ne tik su Lietuvos žiūrovais. Graudžiai, gedulingai ar labai rimtai perteikiama informacija apie nepavydėtiną planetos sveikatą daugelio žmonių nebejaudina, jos tiesiog nebegirdime, nes eteris perkrautas panašiais pranešimais. Tuo tarpu „Saulė ir jūra“ užkabina lengvomis istorijomis ir pasako daugiau nei sunki tyrinėtojų surinkta statistika.
Opera-performansas „Saulė ir jūra“ unikali ir kitais atžvilgiais. Man nuostabu, kaip menininkės be kirvio ir laužtuvo, lengvai ir elegantiškai sugeba išardyti giliausias tradicijas turintį operos žanrą ir jo nenužudo, o prikelia naujam gyvenimui. Be to, tai itin kokybiška kūryba be klaidų, dėl to ja lengva patikėti.
– VDA Nidos meno kolonija Lietuvos paviljoną organizuoja jau antrąjį kartą. 2015-aisiais pristatėte menininko Dainiaus Liškevičiaus projektą „Muziejus“. Kuo skiriasi šių dviejų paviljonų organizavimo patirtys?
– Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“ buvo netradicinis projektas. Venecijoje turėjome įsteigti naują muziejų, kuris ir pats buvo meno kūrinys, o jame eksponuoti Dainiaus sukurti ir surinkti objektai. Šioje instaliacijoje eksponatai patys pasakojo savo istorijas. Tuo tarpu „Saulė ir jūra (Marina)“ – taip vadiname operos-performanso venecijietiškąją versiją – visa jėga kalba tik tuomet, kai paplūdimį užpildo gyvi žmonės. Tai laikinio meno kūrinys, kuriame nuolat veikia dvylika solistų, jiems pritariantys choristai ir statistai. Kuo daugiau žmonių pliaže, tuo geriau! Jiems padeda garso inžinierius, visą laiką dalyvauja bent viena iš autorių. Šį kartą Venecijoje rodome operą, o ne parodą. Tai išskirtinumas ne tik Lietuvos paviljonų istorijoje, bet ir pačioje bienalėje.
Organizavimo patirtys skiriasi apimtimi, kuri priklauso nuo komandos dydžio. Sužinoję, kad laimėjome konkursą iš karto ėmėmės papildomų lėšų paieškos, kuri tęsiasi iki šiol. Siekdami sumažinti išlaidas ir turėti kuo įvairesnę dainininkų komandą, nuo praeito rudens dirbame su didele venecijiečių grupe, kurie taps operos-performanso atlikėjais pasibaigus bienalės atidarymo savaitei. Tad pamažu integruojamės Italijoje ir džiaugiamės, kad Lietuvos paviljonas nėra panašus į kruizinį laivą, kuris atplaukia, pabūna ir išplaukia. 2015 m. su tokiais iššūkiais nesusidūrėmė. Be to, praeitą kartą man teko pagalbininko vaidmuo, o dabar atsakomybė gerokai didesnė.
Visa kita labai panašu – nenuspėjami venecijiečių sprendimai, beprotiškos kainos, sekinančios paviljono paieškos, amžinybę trunkantis pagrindinių sutarčių pasirašymo procesas, nemigo naktys, adrenalinas, azartas ir nuostabaus grožio miestas.
– Kiekvienas nacionalinis paviljonas turi ne tik kuratorių, bet ir komisarą. Jūs esate Lietuvos paviljono komisarė ir prodiuserė. Kuo komisaro pareigos skiriasi nuo paviljono kuratoriaus užduočių?
– Kuratorius sprendžia kūrybinius paviljono klausimus kartu su menininkais, rūpinasi kūrinio pristatymu visuomenei, daug dirba su viešųjų ryšių specialistais. Dažnai kuratorius yra ir paviljono katalogo sudarytojas. Komisaras (angl. commissioner), pagal apibrėžimą, turėtų būti tas, kas užsako kūrinį, t. y. rūpinasi jo įgyvendinimu – komanda, lėšomis ir kuo platesniu pristatymu. Mūsų atveju užsakovo vaidmenį dalinasi Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Pirmosios dvi atrinko kūrinį ir skyrė jam dalinį finansavimą. Trečioji atsako už sėkmingą kūrinio pristatymą Venecijoje, tad aš, kaip Kolonijos vykdomoji direktorė, esu daugiau prodiuserė, nei komisarė, tačiau nacionalinis paviljonas be komisaro būti negali, tokios bienalės žaidimo taisyklės.
– Šiemet Lietuvos paviljono komanda kaip niekada tarptautinė. Paviljoną kuruoja Londono „Serpentine“ galerijos Bendrosios ekologijos ir viešųjų programų kuratorė Lucia Pietroiusti, o garbės komisaru paskirtas Vokietijos menininkų rezidencijų programos „Akademie Schloss Solitude“ įkūrėjas, buvęs direktorius ir meno vadovas profesorius Jean-Baptiste Joly. Komandoje yra ir daugiau užsieniečių. Kokie tokios po skirtingas šalis išsibarsčiusios komandos privalumai ir kokie darbo joje iššūkiai?
– Nekūrėme tarptautinės komandos specialiai. Ji susiformavo savaime. Lucia Pietroiusti anksčiau dirbo su Lina Lapelyte, žinojo trio kūrinį „Geros dienos!“ ir buvo viena iš idėjos dalyvauti Venecijos bienalėje autorių. Jos patirtis apmąstant kultūros ir natūros santykį padėjo kontekstualizuoti kūrinį, atrasti daugiau jo prasmių ir jas išryškinti.
Jeanas-Baptiste’as Joly yra savotiškas „Saulės ir jūros“ krikštatėvis, nes pakvietė menininkes į rezidenciją „Akademie Schloss Solitude“. Ten buvo sukalti operos-performanso pamatai, įvyko pirmoji peržiūra. Jo patarimai ir palaikymas yra svarbi projekto dalis, neleidžianti nukrypti iš vėžių.
Kultūros pasaulis šiais laikais yra toks mažas ir toks globalus, kad, tiesą sakant, komandos tarptautiškumas nebėra kas nors ypatingo. Žinoma, skirtingose vietose gyvenantys komandos nariai išplečia komunikacijos tinklą, atsiranda naujų ryšių ir galimybių, tačiau manau, kad tai nebe išimtis, o šiuolaikinio meno projektų kasdienybė. Komandai komunikuoti padeda šiuolaikinės ryšio priemonės, dokumentai debesyse ir atpigęs mobilusis ryšys. Nors kartais trūksta gyvo pokalbio ir paprasto buvimo kartu, kuris mūsų atveju yra prabanga.
– Nors iš pačių menininkų ir kuratorių kartas nuo karto pasigirsta kritika nacionalinių paviljonų idėjai, vis dėlto daugeliui gali kilti klausimas, kodėl Lietuvos paviljoną organizuoja ne išimtinai tik lietuvių komanda? Kiek Venecijos bienalėje svarbi nacionalinė tapatybė ir kokią jos įtaką pastebėjote organizavimo, bendravimo su vietiniais procese? Galbūt ir čia atsispindi geopolitikos aktualijos?
– Taip, aš ir pati negaliu atsistebėti, kad 1895 m. pasiūlytas formatas prisistatyti nacionaliniu pagrindu vis dar aktualus šiuolaikinio meno srityje, kuri, kaip jau minėjau, dabar ypač kosmopolitiška. Akivaizdu, kad vis dar gyvi patriotiniai jausmai, vis dar svarbu atstovauti savo šaliai ne tik sporto olimpiadose, ne tik Eurovizijoje, bet ir šiuolaikinio meno renginiuose. Nacionalinių paviljonų formatas suteikia daugiau matomumo, įpareigoja menininkus ir dėl to bienalei kuriami itin ambicingi, etapiniai kūriniai. Parodos organizatoriai sėkmingai išlaiko prestižinio renginio įvaizdį, garantuoja lankytojų gausą, dėmesį, naujas meninės karjeros galimybes, tad formatas vis dar produktyvus ir patrauklus.
Kai kurie paviljonai sąmoningai pasirenka eksploatuoti nacionalines tapatybes ir naudojasi proga papasakoti savo ar savo šalies istoriją. Tokie buvo Lietuvos paviljonai, pvz., 2007 ir 2015 m. Tačiau paviljonų turinys nebūtinai turi tiesioginių sąsajų su atstovaujama šalimi. Kiti renkasi universalias temas ir apeliuoja į globalias aktualijas arba patirtis, komentuoja patį meno pasaulį. Iš tiesų, varžomasi ne dėl nacionalinės tapatybės pristatymo virtuoziškumo, o dėl pristatomo kūrinio jėgos, kad ir apie ką jis kalbėtų. Jei atvežtas kūrinys veikia ir nepalieka abejingų – mūšis laimėtas.
– Jums kaip paviljono prodiuserei patikėta išspręsti daug techninių procedūrų. Viena jų – paviljono vietos paieška, jos nuomos bei komunalinių paslaugų sprendimas. Tai iššūkis, su kuriuo Lietuva susiduria kiekvieną kartą, nes neturi nuolatinio paviljono. Kaip su vietos paieška sekėsi šiemet? Kaip pavyksta patekti į uždarus pastatus, kuriuose iki šiol nebuvo eksponuoti meno kūriniai?
– Venecijoje veikia tam tikra mafija (juokiasi). Kiekviena parodą bienalėje rengianti institucija turi turėti vietinį atstovą, kuris ieško ekspozicijai tinkančios erdvės, tvarko administracinius reikalus, sprendžia praktines problemas. Nacionaliniai paviljonai „paveldi“ tokius agentus iš anksčiau bienalėje dalyvavusių komandų. Nuostabu, kaip vertingos patirties turintys žmonės susitelkia ir padeda žiniomis, ryšiais ar tiesiog palaikydami.
Savo agentą poną Marco Scurati perėmėme iš 2017 m. Lietuvos paviljono komandos. Jis dirbo ir su Lietuvos paviljonu architektūros bienalėje 2018 m. Marco sako, kad jam patinka dirbti su Lietuvos paviljonais, todėl nuoširdžiai padeda negailėdamas laiko ir energijos. Tiesa, jei jau turi vieną agentą, negali prašyti dar vieno pagalbos, tai laikoma įžeidimu ir neprofesionalumu. Situacija šiek tiek primena lošimą kortomis – jei gavai geras kortas, viskas bus gerai, jei ne, viduryje žaidimo jų pakeisti nepavyks.
Taigi, agentas visus metus ieško kontaktų ir ruošiasi parodoms tinkamų erdvių apžiūrai, kuri paprastai vyksta vasarą, beveik prieš metus iki bienalės. Mes savo paieškų kelionę atlikome praeitų metų birželį. Marco penkias dienas vedžiojo mus po bažnyčias, laivų remonto dirbtuves, sandėlius ir ligonines. Pabuvojome įvairiausiose vietose, kuriose nesilanko turistai. Bet tik paskutinę dieną, sukorę ne vieną dešimtį kilometrų, pagaliau atėjome į Italijos kariniam jūrų laivynui priklausančią senojo Venecijos arsenalo dalį, kurioje ir pamatėme idealiai tinkančią erdvę – buvusį laivų statyklos angarą, kurį antrame aukšte perimetru juosia balkonas.
Viena vertus, tai įdomi, vaizduotę žadinanti patirtis. Kita vertus, ji atima labai daug laiko ir energijos, nes tenka derinti kelis dalykus – vieta turi būti kuo arčiau pagrindinių bienalės parodų, kaina turi būti įkandama, o erdvė turi tikti pasirinktam kūrybiniam sumanymui. Be to, nemažai pastangų tenka įdėti, kol susitariama dėl sąlygų ir pasirašoma nuomos sutartis. Mūsų atveju tai truko iki pat 2019 m. balandžio! Smagu, kad surasta ir viešiems renginiams pirmą kartą pritaikyta erdvė tarnaus Lietuvai dar trejus metus – kitąmet ir 2022-aisiais joje įsikurs architektūros, o 2021 m. šaliai atstovausiantys meno bienalės paviljonai.
– Dar vienas iššūkis, su kuriuo šiemet susidūrėte – finansai. Ambicingai operai-performansui „Saulė ir jūra (Marina)“ reikia kur kas daugiau lėšų, nes ją atlieka gyvi solistai. Tam suorganizuota sutelktinio finansavimo kampanija, teigianti, kad „Ir menui reikia sirgalių“. Kaip sekasi sirgalių ir kitų rėmėjų paieška? Ar žmonės ir įmonės linkę remti šiuolaikinio meno projektus?
– Tai atskira įdomi tema. Lietuvoje tokiems projektams gauti papildomo finansavimo sunku. Įmonės yra linkusios remti socialinę atskirtį ar nepriteklių patiriančias bendruomenes, edukaciją, sportą, bet ne kultūrą, o meno mecenatų turime nedaug, tuos pačius žmones ir fondus kalbina visi meno lauko veikėjai.
Manau, kad besiruošdamos bienalei patikrinome visus rėmimo kanalus ir metodus: kalbėjome su esamais meno mecenatais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kalbinome naujus, parengėme paviljono mecenatų ir rėmėjų programą; suorganizavome sutelktinio finansavimo kampaniją www.menoolimpiada.lt, kurioje vis dar gali dalyvauti tiek keletu eurų, tiek keliais tūkstančiais eurų paviljoną norintys paremti asmenys, šią kampaniją viešinome per radiją, spaudoje, socialinėse medijose, stenduose mieste, turime net trumpuosius telefono numerius, kuriais galima paaukoti 2 arba 3 eurus. Be to, surinkome įspūdingą paviljono ambasadorių komandą, kuri padėjo mums skleisti žinią apie bienalę, Lietuvos paviljoną ir jo rėmimo kampaniją. Tarp ambasadorių yra ir šeši Lietuvos olimpiečiai.
Nepaisant to, Lietuvoje surinkta suma nėra labai didelė ir be pagalbos iš užsienio būtų neįmanoma išsiversti. Minėta Lietuvos įmonių pozicija remti labiausiai nuskriaustus ir geriausiai matomus yra suprantama, tačiau labai norėtųsi, kad gyvenimas mūsų šalyje pagerėtų tiek, kad taptų prasminga remti ne tik išgyvenimo, bet ir turiningo gyvenimo, t. y. kultūros projektus.
– Prieš keletą metų apgynėte menotyros daktaro disertaciją tema „Politinės galios simboliai Vilniaus viešojoje erdvėje 1895–1953 metais“. Gražus sutapimas, kad jūsų tyrimui pasirinktas laikotarpis sutampa ir su Venecijos bienalės pradžia, būtent 1895 metais. Kokias paraleles su šiuo svarbiausiu meno įvykiu ir su šiuolaikiniu menu apskritai matote kaip menotyrininkė? Kokia Venecijos bienalės politinė galia šiandieniniam meno pasauliui?
– Ilgai atrodė, kad mano veiklos sritys – dailės istorijos tyrimai ir šiuolaikinio meno projektai – niekaip nėra susiję, o mano galvoje, matyt, veikia keistas susidvejinimo mechanizmas. Galiausiai supratau, kad iš tiesų mane labiausiai domina laikmetį atitinkančios įtaigios meninės kalbos klausimas. Tiek dirbdama su šiuolaikiniu menu, tiek tyrinėdama istorinius meno ir politikos ryšius bandau aiškintis, kaip menininkams sekasi kalbėti apie skaudžius, svarbius dalykus jų nesupaprastinant ir nemoralizuojant. Tokio kalbėjimo sėkmės istorijų nėra daug, o „Saulę ir jūrą“ laikau viena jų. Žvilgsnis į Vilniaus istoriją ir ypač menininkų bendradarbiavimo su politikais pėdsakus (pavyzdžiui, paminklus), daug džiaugsmo neteikia.
Venecijos bienalė, be abejo, turi savo politinį sluoksnį. Organizatoriai kruopščiai skaičiuoja, kiek ministrų atvyksta į bienalę, žiuri neretai sunku pabėgti nuo politinių aktualijų renkant apdovanotuosius bienalės projektus. Net pats dalyvavimas bienalėje turi politinį atspalvį – turėti nacionalinį paviljoną yra šalies garbės reikalas. Na, o meno pasauliui bienalės įtaka milžiniška – tikrai galima sakyti, kad jei tavo šalies nėra bienalėje, jos nėra ir meno pasaulyje. Vos keletas menininkų gauna progą pasirodyti bienalėje du kartus, tad dalyvavimas tokio lygio renginyje yra tikras kūrybinės karjeros laimėjimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Šiemet 58-ojoje Venecijos šiuolaikinėje meno bienalėje Lietuvai atstovauja menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“. Šalies paviljoną pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, organizuoja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Paviljono mecenatai „JCDecaux Lietuva“, „Lewben Art Foundation“ bei meno centras „The Momentary“ (JAV).
