„Kas mes esame – centras ar užkampis, pirmiausia turime patys sau pasakyti, – diskusijos pradžioje sakė J.Sasnauskas. – Ar mes esame Šiaurės Atėnai, ar esame pakraštys? Aš sau neturiu to atsakymo“.
R.Valatka pripažino, kad nėra sudėtingesnio nei tapatybės ir ypač europietiškumo klausimai. „Nei Europa, nei europietiškumas ar europietiška tapatybė neturi nei vidaus, nei išorės. Kaip sakė prancūzų filosofas, knygos „Ekscentriškoji Europos tapatybė“ autorius Remi Brague, Europa ir europietiškumas yra amžinas referendumas, – sakė R.Valatka. Jis priminė istorinį pavyzdį, kuomet Lietuva išties galėjo laikyti save Europos centru – tai buvo Žygimanto Augusto 1563 metais pasirašytas įsakas, pagal kurį bet kurios religinės konfesijos žmogus galėjo užimti visas valstybines pareigybes. Tuomet LDK tapo Europos krikščioniškosios tolerancijos centru. – Tuo metu mes tikrai buvome Europos centras, tačiau šiuo metu, kai reikalaujame iš Vokietijos, JAV, kad gintų mus nuo Rusijos, tačiau nesugebame patys skirti pinigų gynybai, – kas mes esame, pasaulio bamba?“
Kas mes esame – centras ar užkampis, pirmiausia turime patys sau pasakyti
R.Valatka teigė, kad europietiškumas yra nuolatos kintanti sąvoka, ir pavojus jam, kaip ir lietuviškumui, slypi ne išorėje, o viduje. Jis priminė Vengrijos, šiuo metu tapusios didžiausiu Rusijos draugu Europoje, pavyzdį, ir sakė, kad jeigu ne prieš dešimtmetį įvykusi apkalta Rolandui Paksui, Lietuva galėjo tokią pačią poziciją užimti dar prieš Vengriją.
Kiek pasikeitėme per 25 metus?
J.Sasnauskas atkreipė dėmesį į ryškius kartų skirtumus – tų, kas gimė dar sovietiniais laikais, ir tų, kurie gimė ir išaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje. „Mano karta nedaug kuo pasikeitė, gal kiek geriau, sočiau gyvena. Tačiau pasikeitė ta karta, kuri gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ji yra kur kas drąsesnė, joje nėra tiek veidmainystės, pataikavimo, – sakė J.Sasnauskas, pripažinęs, kad poveikį, kurį jo kartai padarė sovietinis režimas, jis pats ima suvokti kuo toliau, tuo aštriau. – Ir tai yra mūsų tragedija“.
E.Mildažytė sakė, kad tai, kaip Lietuva pasikeitė per 25 metus, rodo ir neatpažįstamai pakitęs bėdų pobūdis. Ji priminė, kad, tarkime, prieš 25 metus visuomenėje tarsi neegzistavo neįgalieji – visuomenėje jų nebuvo matyti. „Tiesa, yra ir dabar atsakinga visuomenės dalis, kuri moka mokesčius, rūpinasi kitais. Ir yra kita visuomenės dalis, kuri nori, kad ja būtų rūpinamasi“, – apie tai, kad reikia naikinti tradicijas kartai iš kartos maitintis iš pašalpų, sakė E.Mildažytė.
Regis, labiausiai optimizmu dėl ateities ir to, kuo dabar gyvena Lietuva, buvo nusiteikęs A.Guoga, kuris tikino, kad šiuolaikinis Lietuvos jaunimas yra kur kas drąsesnis nei anksčiau, daugiau pasitiki savimi, pasiruošęs išnaudoti visas globalizacijos suteikiamas galimybes. „Jaunimas jau supranta, kad jis yra absoliučiai laisvas daryti ką nori ir važiuoti kur nori, – sakė A.Guoga. – Mes galime konkuruoti su bet kuo pasaulyje“.
Mes esame šiauriečiai arba rytiečiai, – sakė E.Mildažytė. – Daugiausia su kuo galime lyginti save, tai su lenkais ar čekais
Tuo, kad galime konkuruoti ir netgi aplenkti kai kurias Vakarų šalis, įsitikinusi ir E.Mildažytė. Kaip pavyzdį ji pateikė interneto skvarbą, pagal kurią mes drąsiai lenkiame tokias šalis kaip Italija ar Prancūzija. Tačiau, jos įsitikinimu, bent jau kol kas tokie aplenkimai yra daugiau epizodiniai.
Ar galime laikyti save vakariečiais?
Diskusijos kilo svarstant, kuo gi save mes Europoje turėtume laikyti, su kuo lyginti. E.Mildažytės įsitikinimu, vakariečiais mes save vargu ar galime laikyti.
„Mes esame šiauriečiai arba rytiečiai, – sakė E.Mildažytė. – Daugiausia su kuo galime lyginti save, tai su lenkais ar čekais. Mes niekada nepriklausėme tai lygai”.
Šiai savęs priskyrimo minčiai prieštaravo R.Valatka, kuris teigė, kad toks lyginimas su atskiromis šalimis yra beprasmis: „Arba esame europiečiai, arba nesame“.
Tuo tarpu J.Sasnauskas savęs tapatinimo su Vakarų Europa net nelaiko ypatingai trokštama mąstymo kryptimi, atkreipęs dėmesį ir į pakankamai kruvinus Vakarų Europos istorijos epizodus, kokių Lietuvoje nebūta: „Mes neturime net laikyti savęs vakariečiais. Nemanau, kad tai turi būti siekiamybė“.
Provincialumas ar europietiškumas?
Kas yra europietiškos vertybės? Kas yra provincialumas ir ar jo turėtume vengti, – galbūt kaip tik tam tikrais aspektais tai nėra blogai? Diskusijos dalyvių nuomonės šiuo atžvilgiu išsiskyrė.
E.Mildažytė išskyrė tris pagrindinius banginius, ant kurių laikosi europietiška visuomenė: bendruomeniškumas, suvokimas, kad jis turi pasiekti kiekvieną; švietimas; šeimos ir krikščioniškos vertybės.
Ko labiausiai trūksta – tai idėjų
R.Valatka prie šių E.Mildažytės vertybių priskyrė ir teisės viršenybę. „Tai reiškia, kad aš, kaip pilietis, suprantu, kad yra daug žulikų, kurie niekada nebus nubausti, bet sutinku, kad jie nebus nubausti, kol nėra įrodymų, – sakė R.Valatka. – Žmogus kaltas tik tada, kai galima tai įrodyti“. Jo teigimu, žmonių prikišamas noras įrodinėti, kad valdžioje visi vagys, tik liudija mūsų provincialumo lygį.
„Kiekviename iš mūsų gyvena ir provincija, ir Europos centras. Jei kiekvienas iš mūsų kasdien, kas savaitę įveiksime savyje provinciją, Europos centro bus daugiau“, – sakė R.Valatka.
Tuo tarpu J.Sasnauskas siūlė to provincialumo nelabai baimintis, sakydamas, kad išsišokimai irgi ne visuomet atrodo labai patraukliai. „Ko labiausiai trūksta – tai idėjų“, – apie esminę Lietuvos bėdą sakė J.Sasnauskas.
