Šį baroko epochos chorinės muzikos šedevrą J.S.Bachas (1685–1750) sukūrė likus vos metams iki savo mirties. Tiesa, nors išgirdus kūrinio mastą ir didybę klausytojui gali kilti įspūdis, kad Mišias kompozitorius sukūrė kaip baigiamąjį savo gyvenimo darbą, visgi nemažai jo dalių buvo parašytos įvairiomis progomis kur kas ankstesniais laikotarpiais.
Nepaisant to, kūrinys perteikia J.S.Bacho viso gyvenimo misiją – muzika išreikšti tikėjimą viename stulbinančiame, intelektą ir dvasią išaukštinančiame kūrinyje. Griausmingos fugos ir fantastiška chorinė muzika sukuria maksimalų orkestro ir choro teikiamą efektą, o vokaliniai ir instrumentiniai solo savo švelnumu ir dramatiškumu gali konkuruoti su opera. J.S.Bacho Mišios – tai ne vienas atskiras objektas; tai visos kompozitoriaus kūrybos sintezė.
Todėl gal net labiau už kūrinio mastą pribloškia muzikinis ir dvasinis Mišių vientisumas, ypač žinant, kad skirtingoms dalims sukurti J.S.Bachas naudojo skirtingas kompozicijos technikas. Tiesa, pats J.S.Bachas vientiso šio kūrinio atlikimo niekada neišgirdo – pirmą kartą jis suskambėjo praėjus daugiau nei šimtmečiui po kompozitoriaus mirties. Kritikų vertinimu, J.S.Bacho Mišios h-moll yra tarp didžiausių žmonijos paveldo šedevrų kartu su Michelangelo Siksto koplyčia ir Shakespeare‘o dramomis, o jį išgirsti gyvai – būtina patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime.
