Užgavėnės ugdymo įstaigose – tradicijų silpnėjimas?
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky mano, kad Užgavėnės yra ne suaugusiųjų, o vaikų šventė: „Būtent jie darželiuose ir mokyklose persirenginėja, dedasi kaukes, šoka, sukasi rateliuose. Ar jūs norėtumėte, kad bet kurioje kitoje šalyje, prisidengiant tradicija, vaikams nuo mažų dienų būtų diegiamas stereotipas, kad lietuviai yra blogis? Metai iš metų jie gamintų kaukes su ragais, ilgomis nosimis, pykčio perkreiptais veidais?“
Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė Gailė Vanagienė taip pat pastebi, kad nuo seno puoselėtos Užgavėnių tradicijos persikėlė į ugdymo įstaigas. Tai, jos nuomone, nėra geras ženklas: „Mums, kaip etnologams, tai, kad švenčių pagrindiniai veikėjai yra vaikai, reiškia tradicijos silpnėjimą. Reikėtų pradėti nuo to, kad Užgavėnės apskritai nėra vaikų šventė.“
Vis dėlto ji neneigia, kad darželiuose šių oracijų tradicija gali būti išlikusi. Jos nuomone, pagrindinė problema yra nepakankama vaikų edukacija: „Dabar tai labiau liko kaip pramoginis reiškinys ir, kuomet atliekamų ritualų ir sakomų žodžių, oracijų reikšmės nebėra suvokiamos, tuomet ir matome tik formas. Paprasta pamest tikras reikšmes, o jų nesuprantant ir atsiranda visai kitos reakcijos.“
Ji pabrėžia, kad jos kaip etnologės požiūriu, darželiuose turėtų būti mokoma, kokios yra tikrosios Užgavėnių simbolių reikšmės: „Manau, kad nėra lengva pedagogams, darželių auklėtojams, nebūnant etnologais, vaikus edukuoti, nors, žinoma, jie gali eiti į kursus, gali domėtis, skaityti.“
Darželiai teigia, kad tokie posakiai šventėje – nevartojami
Patys darželių atstovai tikina, kad tokių oracijų jau seniai yra atsisakę arba išvis niekada nevartojo. „Dabar jau daug metu dirbu, Užgavėnes švenčiam, bet niekad nešnekam, kad mes esam žydukai. Mes esam vaikai žemaičiai, žadinam žiemą su „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“ ir norim greitesnio pavasario“, – teigė Rietavo lopšelio-darželio direktorė Stefa Steponavičiūtė. Ji pabrėžė, kad darželyje tokių oracijų vartojimo tikrai neskatina: „Iš tikrųjų, niekad nesistengėm vaikų mokyti antižydiškų ar antičigoniškų dainų ar posakių.“
Privataus Šiaurės licėjaus darželio vadovė Živilė Drėgvaitė sako, kad stengiasi vengti visų akcentų, pabrėžiančių kitų tautų skirtumus: „Netaikome ne tik tokių posakių, bet ir negaminame kaukių, iliustruojančių kažkokią tautą ir pan. Mano nuomone, ši tema yra jautri ne tik darželiuose, bet ir visose ugdymo įstaigose, todėl esame susitarę kūno spalvos, kultūros arba tautybės neakcentuoti.“
Vilniaus lopšelio-darželio „Jovarėlis“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui Fausta Gutauskienė taip pat tikina, kad darželyje yra puoselėjamos tradicijos, tačiau oracijų, kuriose yra minimos tautinės mažumos, nevartoja: „Yra Užgavėnių Morė, yra blynai, dainos, žaidimai, bet mes tikrai nenaudojam kitų tautų jausmus įžeidžiančių posakių, kurie sukeltų daug minčių.“
Lietuvos romai ir žydai mano, kad tradicijos turi keistis
Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvikas mano, kad tam tikri Lietuvos papročiai gali žeisti kitas tautas: „Žinot, kartais lietuviškos tradicijos nelabai sutampa su kitų tautų orumu.“
Jo nuomone, tautinės mažumos gali būti minimos ir išlikti tradicijų dalimi, tačiau posakiai turėtų keistis: „Visgi reikia, kad žodis čigonai pasikeistų į romai. Dabar Lietuvoje populiarėja tokie terminai, kaip antigipsizmas, antičigonizmas. Žodis „čigonas“ nereikšdavo nieko blogo, bet, atsižvelgiant į romų visumą, kurių visame pasaulyje yra labai daug, kitose šalyse žodis „čigonas“ turi labai negražias reikšmes. 1971 m. Londone, per tarptautinį romų kongresą buvo nuspręsta, kad romus reikia vadinti taip, kaip jie save vadina, o mes save vadiname romais. Taip galima apsisaugoti nuo įvairių diskusijų ir diskriminacijos atvejų.“
Pats I.Kvikas sako, kad ir Lietuvoje egzistuoja stereotipai, kurie jam nepatinka: „Kai yra tradicija, kad romai ar mūsų čigonai vagia vaikus ar kažkas tokio, kad bet kaip atrodo, tai šita dalis man nepatinka. Romai ir žydai nėra gyvenimo būdas, tai yra tauta.“
F.Kukliansky teigia, kad kaip žydė ji prie tokiu posakių yra pripratusi, tačiau, kaip bendruomenės pirmininkę, jie ją žeidžia: „Jokiu būdu nenoriu įžeisti katalikų jausmų ir menkinti tradicijų, tačiau, jeigu kalba eitų tik apie persirenginėjimą, šokius, Morės deginimą, nematyčiau tame nieko blogo. Vis dėlto, šioje tradicijoje tiek mes, žydai, tiek ir romai, vaizduojami kaip Hitlerio karikatūrose – piktų veidų, su ilgomis nosimis, ragais. Ar sąžininga šaipytis iš žmogaus dėl jo tautybės? Mums taip neatrodo.“
Ji teigia, kad lietuviai kreipia nepakankamai dėmesio tam, kaip gali jaustis tautinės mažumos: „Prieš keletą metų, kai Holivudo aktoriaus Melo Gibsono žodžiai „Aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis, paplūdimiu atslenka į tavo namus. Ką su jais daryti? Reikia duoti atkirtį!“ pasklido po visą pasaulį, lietuviai iškart sujudo – pakvietė garsenybę aplankyti Lietuvą, įsitikinti, kad lietuviai nėra tokie baisūs. Tačiau, kai kalbama apie kitas tautas – romus, žydus – vaizduoti juos piktadariais, pabaisomis jau nebeatrodo taip blogai.“
F.Kukliansky požiūriu, Užgavėnės tapo švente, kurios metu vaikai jau vaikystėje gali susidaryti neigiamą nuomonę apie žydus. „Po to, kai Holokausto metu buvo išžudyti 95 proc. žydų, regioniniuose miestuose ir miesteliuose augantys vaikai nebeturi kaimynų žydų, negali jų pažinti, susidraugauti. Visas jų supratimas apie žydus formuojamas būtent per tokias kaip Užgavėnės tradicijas, o tai labai liūdina.“
Komentuodama situaciją, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė pridėjo: „Ar manote, kad blynai būtų mažiau skanūs, siausti aplink laužą būtų mažiau smagu, o žiema baigtųsi vėliau, jei neitumėte „žydauti“?“
Posakių priešistorė
Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė G.Vanagienė, besidalindama įžvalgomis, papasakojo apie tai, kaip tautinės mažumos tapo tradicinių Užgavėnių posakių dalimi: „Kai šios tradicijos buvo pačios gyviausios, buvo sava bendruomenė ir buvo kitatautis – kitas, svetimas žmogus, kaip ir pasauliai – šis ir kitas, iš kurio ateina kažkokios mitinės būtybės ir personažai. Kitatautis buvo suvokiamas kaip svetimas, analogiškai, kaip ir kito pasaulio atstovai. Tas tautybės įvardinimas, pirmiausia, yra kitoniškumo įvardinimas, na, žinoma, pabrėžiant tas savybes, kuriomis mes skiriamės.“
