– Jūsų kūrybinį kelią lydi kiosko tema. Kodėl šis objektas Jus taip patraukė? Ką jame atrandate, jog taip norisi įgyvendinti vis naujus kiosko virsmus?
– Kioskas mane lydėjo nuo jaunystės. Tačiau kiek vėliau atradau, jog šis kioskas buvo tikro architekto kūrinys, kurį užsakė turgaus prekeiviai. Pagal šį konkretų projektą kioskai buvo kuriami skirtingose Lietuvos vietose. Įdomu ir tai, jog būtent toks kiosko modelis buvo gaminamas išskirtinai tik Lietuvoje. Kioskas man itin patrauklus savo architektūrine forma – paprastas, tvarkingas, aiškiai išsiskiriantis kaip objektas. Tad, visų pirma, į kioską žiūriu kaip į architektūrinį objektą, tačiau ne mažiau svarbus ir kontekstas – ypatingai tie metai, kada iš miesto centro kioskai išstumiami, išvaromi.
Kartais taip nutinka, kai nueini į prabangų restoraną ir gavęs tą mažytę porciją, išėjęs ieškai kur čia dar taip paprastai ir greitai pavalgyti. Taip aš mąstau ir apie kioską – lyg apie greito teatro restoraną, kur tu gali greitai užkąsti kultūra.
Žinoma, tai natūralus procesas, nes jie pradėjo nebetikti prie miesto estetikos. Tačiau man itin įdomus jo judėjimas – pakilimas ir tas didžiulis nuosmukis, juk kioskas žymi tam tikrą perėjimą iš socialistinio pasaulio į kapitalistinį – iš jų vėliau susiformavo ir didieji prekybos centrai. Kioskas buvo lyg prekybinė mokykla. Tad į kioską čia imu žvelgti kaip į personažą. Viename mažame objekte pasirodė esama labai daug istorinių ir socialinių pjūvių.
– Skardinis kioskas dažnai išnyra fotomanipuliacijose, sumažinti kioskų maketai – parodų instaliacijose, o šįsyk – realaus dydžio kioskas atsiras Rotušės aikštėje. Rodos, jog per visą Jūrų kūrybinį kelią kioskas vis didėjo. Nuo popierinio iki realaus dydžio kiosko, kokius vis dar galima pamatyti nuo centro nutolusiuose mikrorajonuose. Kodėl Jūsų kioskas vis transformuojasi? Ar tai buvo sąmoninga Jūsų kaip kūrėjo ir kiosko kelionė?
– Po fotomanipuliacijų, kurias dariau 2000-ųjų pradžioje, galvojau, kad tai bus baigtinis projektas. Tačiau kuratorius Rokas Dovydėnas man pasiūlė parengti parodą, skirtą 1990-iesiems metams ir atmintyje man iškilo kioskas, kurį jaučiausi užkabinęs kaip savo temą, objektą. Taip iš maketų parengiau instaliaciją. Ir tai tapo lyg tam tikra serija. Jau ir MO muziejaus parodoje padidėjo kiosko eksponavimo plotas, tad perėjimas į realų mastelį man atrodė tarsi savaime suprantamas. Tad „Sirenų“ kioskas jau tarsi šios serijos pabaiga. Nebent... buvau padaręs milžinišką kioską, kuris stovėjo vietoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro... Tačiau tokie pasikeitimai galbūt būtų pernelyg drastiški Vilniaus miesto architektūriniame horizonte.
– Šįkart su kiosku susiduriame dar kitokiomis aplinkybėmis – Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu kioskas stovės Rotušės aikštėje, kuriame vyks aktorės Eglės Mikulionytės vienos minutės trukmės pasirodymai skirti vienam žiūrovui. Papasakokite daugiau apie šią idėją.
– Eglės Mikulionytės dalyvavimas mano kiosko projektuose taip pat yra gana seniai besitęsiantis dalykas. Ankstesnėje instaliacijoje įrašinėjau Eglę kaip dviejų kioskininkių aktorę – vienu metu ji vaidino dvi kioskininkes. Pas Eglę taip pat gaunasi tam tikra kioskininkių serija – iš pradžių ji suvaidino dviejų kioskininkių pokalbį, o dabar pereinama į „realų“ formatą, kada bus vaidinama ne tik kioskininkė, bet ir ji pati, aktorė, kuri cituoja savo senus vaidmenis.
– O kaip šis kioskas atrodys? Ką mes pamatysime „Sirenų“ festivalyje?
– Kioske būdavo prekiaujama viskuo, todėl ir mūsų kioskas turi daug „prekių“. Viena vertus, čia svarbi karantino potekstė, nes spektaklis iš kiosko rodomas tik vienam žmogui, o taip pat ir aktoriaus uždarbiavimas vaidinant ne teatre, o kioske.
Kartais taip nutinka, kai nueini į prabangų restoraną ir gavęs tą mažytę porciją, išėjęs ieškai kur čia dar taip paprastai ir greitai pavalgyti. Taip aš mąstau ir apie kioską – lyg apie greito teatro restoraną, kur tu gali greitai užkąsti kultūra.
– Šiame projekte bendradarbiaujate su „Sirenų“ pasiūlyta mentore Johanna Freiburg („Gob Squad“, Vokietija). Kaip Jums sekasi dirbti drauge, kaip vyksta Jūsų susitikimai? Ar gaunate įdomių minčių, o galbūt vyksta abipusiai mainai?
– Man Johanna šiame projekte yra labai svarbi partnerė, kadangi aš nesu profesionalus teatro menininkas, scenografas. Johannos patarimai labai padeda, palengvina ir sutvarko visą darbo procesą. Daug dirbdama su gatvės teatru, Johanna atkreipia mūsų dėmesį į gatvės teatro aktorių, jo santykį su žiūrovu. Mane neramina tai, kaip į kiosko pasirodymus reaguos paprasti praeiviai, ko tikėtis iš specialiai į pasirodymą atėjusių žmonių.
– Ar kioskas ir toliau lydės Jūsų kūrybą?
– Kai šio projekto pradžioje ketinau tiesiog pirkti tikrą, realų kioską, supratau, jog jie labai prasto kokybės, sunkiai transportuotini, todėl nusprendėme kioską gaminti. Ir ta mintis, jog turėsime savo kioską, kurį po pasirodymo išrinksime, leidžia manyti, jog kada nors bus galima tą kioską dėl surinkti.
Eglė jau kurį laiką svajoja tęsti teatrinius kiosko projektus – keliauti su juo po Lietuvą ar parašyti trumpą pjesę būtent kiosko scenai. Tad, manau, kad šis kioskas dar sulauks žiūrovų ir po „Sirenų“ festivalio.
Vilniaus Rotušės aikštėje įsikūręs „Lūkesčiai ir kitos prekės“ kioskas veiks rugsėjo 30 - spalio 2 dienomis nuo 18:00 iki 21:00 val. Bilietus bus galima įsigyti tik renginio metu.
