– Lietuva Venecijos architektūros bienalėje prisistato jau trečią kartą. Kuo šis įvykis, jūsų manymu, yra svarbus mūsų šaliai ir jai atstovaujantiems dalyviams?
– Atsakymo dalis, matyt, slypi klausime: tai yra, visų pirma – šalies prisistatymas. Mums svarbu ant tos pakylos padėti pačias kūrybingiausias ir aktualiausias iniciatyvas. Čia galime džiaugtis ir didžiuotis, jog Lietuvos menininkų dalyvavimas Venecijos bienalėse yra pastebimas kone kiekvienais metais, o 2019 m., žinoma, viską vainikavo Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė bei Lina Lapelytė, kurių „Saulė ir jūra (Marina)“ gavo aukščiausią apdovanojimą – „Auksinį liūtą“.
Kita atsakymo dalis – pačių menininkų ir visos dalyvaujančios komandos veikimas tarptautinėje šiuolaikinio meno bei architektūros rinkoje. Tai toks pat svarbus procesas, kuriuo mes – kaip visuomenė – turėtume džiaugtis ne mažiau, nei paminėjimais ar apdovanojimais. Mūsų kūrėjai yra matomi, atpažįstami ir laukiami.
– Kodėl J.Urbono projektas „Planeta iš žmonių“ Kultūros tarybos ekspertų sprendimu buvo išrinktas kaip tinkamiausias projektas atstovauti Lietuvai 17-oje Venecijos architektūros bienalėje? Kuo jis išsiskyrė iš kitų pasiūlymų?
– Lietuvos kultūros taryba sprendimą dėl architektūros bienalės priėmė dar 2019-aisiais. Jau tuomet pasiūlymas išsiskyrė drąsa ir konceptualumu. Taip pat buvo įvertintas ir menininkas Julijonas Urbonas. Nuolatinis buvimas tarp kelių disciplinų, rodosi, jam leidžia pasiūlyti visiškai netikėtų prieigų bei perspektyvų.
– Šis šalies prisistatymas Venecijoje bus pirmasis po 2019 metais laimėto „Auksinio liūto“ apdovanojimo, kuriuo buvo įvertintas Lietuvos paviljonas pristatęs menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“. Ar šis pasiekimas turėjo kokios nors įtakos renkant atstovus Architektūros bienalei? Galbūt atsirado poreikis persvarstyti paviljonams skiriamą finansavimą, norint išlaikyti iškeltą kartelę?
– Kaip jau minėta, Lietuvos paviljonai Venecijoje yra nuolat pastebimi – tačiau to, kas įvyko su „Saule ir jūra (Marina)“, matyt, nebuvo galima nuspėti.
Tokio lygio ir apimties projektai yra labai brangūs (šiais metais lėšos šiek tiek padidintos), tačiau jų kokybė nebūtinai priklauso (tik) nuo biudžeto: svarbu ir projektą įgyvendinanti komanda, jos kompetencijos, patirtis bei ambicijos. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje veikia ne tik išskirtiniai menininkai, bet ir puikiai savo darbą išmanantys bei visame pasaulyje vertinami kultūros vadybininkai ir prodiuseriai.
– Kaip šiandien vyksta tokių projektų atranka ir kokius dalyviams taikomus kriterijus išskirtumėte kaip svarbiausius?
- Vertinimas susideda iš dviejų kriterijų: projekto meninė idėja bei tos idėjos įgyvendinimo potencialas. Dėl savo specifiškumo šios atrankos nesulaukia daug paraiškų, tačiau visuomet yra bent keli pasiūlymai, aplink kuriuos vyksta išsamios ekspertų ir Lietuvos kultūros tarybos narių diskusijos.
– Palyginus su Lietuvos dalyvavimu Venecijos meno bienalėje, atstovavimo Architektūros bienalėje istorija dar trumpa. Kokia ji jūsų akimis? Kodėl ir kada nuspręsta organizuoti nacionalinius konkursus ir į šią bienalę? Kuo tai svarbu architektūros sričiai, kuri Lietuvos kultūros lauke neretai suprantama kaip komplikuota?
– Nesakyčiau, kad komplikuota. Galbūt labiau savyje talpinanti ne vieną ir ne du supratimus kas, galų gale, turima omeny, vartojant žodį „architektūra“. Iš vienos pusės, tai labai arti kiekvieno iš mūsų – kiekvieną dieną esantys konkretūs architektūros produktai, iš kitos – žmonių, bendruomenių ir kitų organizmų ar organizacinių formų veikimo erdvėje būdai.
Būtent tokia ir mūsų dalyvavimo Venecijos architektūros bienalėje patirtis – pelkėmis (2018 m.) link geopolitinių slinkčių Baltijos šalyse (2016 m.). Galime pasakyti, jog kartu su šiomis iniciatyvomis aktyviai dalyvaujame pačios disciplinos bandymuose save apsibrėžti, ne išimtis ir šių metų Lietuvos paviljonas.
– Šiemet Lietuvai atstovaujantis menininkas Julijonas Urbonas aktyviau veikia kaip vizualaus meno atstovas. Ar pastebite, kad atstovavimo Lietuvai Venecijos bienalės konkursuose vis labiau trinasi ribos tarp disciplinų? Ar atrenkant projektus į Architektūros bienalę svarbus patirties architektūros lauke aspektas?
– Paraiškas vertino ir rekomendacijas Lietuvos kultūros tarybai teikė būtent architektūros srities ekspertai, tad pati bendruomenė nusprendžia, ar vienas ar kitas pasiūlymas „laikytinas architektūra“. Tuo pat metu reikia pastebėti, jog pats bienalės formatas diktuoja tam tikrą formą ir, neišvengiamai, tarpdiscipliniškumą.
Bet kuriuo atveju, vieno recepto, turbūt, negali būti: visuomet nugali konkrečios iniciatyvos stiprumas, potencialas ir paveikumas.
– Anksčiau Lietuvos paviljoną Venecijos architektūros bienalėje Lietuvos kultūros taryba pristatydavo kartu su Kultūros ministerija. Nuo šiol už šį pristatymą atsakinga tik Kultūros taryba. Kodėl? Ar tokiu atveju Kultūros taryba galėtų atlikti šalies komisaro vaidmenį, kaip kitose valstybėse jį atlieka projektą deleguojančios kultūros ministerijos?
– Grįžtame prie seno ir labai sudėtingo klausimo: ar valstybei reikėtų ir instituciškai dalyvauti prisiimant komisaro vaidmenį ar, vis dėlto, ir šią funkciją palikti kultūros bendruomenės susitarimui. Užsienyje veikia įvairūs modeliai, kuriose dalyvauja tiek ministerijos, tiek kultūros tarybos ar kitos paskirtos institucijos; mes, savo ruoštu, jau esame atlikę kelis bandymus į šį klausimą atsakyti – tačiau prie bendros pozicijos bendruomenėje prieita nebuvo. Vyrauja mintis, jog to, kas veikia, taisyti nereikėtų (o Lietuvos dalyvavimo istoriją būtent tą ir įrodo).
– 17-osios Venecijos architektūros bienalės parodos tema šįkart suformuluota klausimu „Kaip mes gyvensime kartu?“ (angl. How We Will Live Together?). Kokį matote šiemet Lietuvai atstovausiančio projekto ryšį su šia tema, jo aktualumą?
– „Planeta iš žmonių“ būtent ir klausia apie ateities bendrabūvio formas, kurios nebūtinai apribotos žemės planeta ar kitomis mums įprastomis bei pažįstamomis savybėmis. Čia ir slypi meninių intervencijų jėga ir svarba: menininkai savo žvilgsnius kreipia ten, kur kitos sritys kažko „apčiuopiamo“ ar „naudingo“ dar nėra pajėgios pamatyti.
2021 m. gegužės 22 d. – lapkričio 21 d. Venecijoje vyks 17-oji tarptautinė Venecijos architektūros bienalė, kurios tema – „Kaip mes gyvensime kartu?“. Lietuvai atstovauja menininko ir tyrėjo Julijono Urbono įsteigtos Lietuvos erdvės agentūros projektas „Planeta iš žmonių“. Lietuvos paviljoną 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba. Paviljoną organizuoja meno, rezidencijų ir edukacijos centras Rupert. Strateginis partneris „X Museum“ (Pekinas). Partneriai „Baltisches Haus“, „Collective“ (Edinburgas), „Science Gallery“ (Dublinas), galerija „Vartai“, Nacionalinė dailės galerija, „Plasta“, „Girteka Logistics“. Paviljono lankytojų ir gidų saugumu rūpinasi Monika Mačiulytė ir „Margarita“. Paviljono draugai: Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos aerokosmoso asociacija, Kosmica Institute, „Formuniform“.
