„Inostranaja literatura“ – Rusijoje leidžiamas literatūrinis žurnalas. 2018 metų pabaigoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga buvo išleistas antrasis lietuvių literatūrai skirtas numeris.
Vertėja, žurnalo sudarytoja Marija Čepaitytė pasakoja, kad ir sovietmečiu šis žurnalas sugebėjo Rusijos skaitytojams pranešti apie Vakarų literatūrą. Anot jos, atsiradus galimybei, leidinyje pasirodydavo ištraukos iš užsienio literatūros kūrinių, kad žmonės žinotų, kas vyksta kitose pasaulio šalyse. M.Čepaitytė džiaugiasi, kad ir dabar yra aktyvių žmonių, kurie stengiasi žurnalą išlaikyti ir toliau leisti, tačiau, pabrėžia ji, kyla ir sunkumų.
„Atrenkant literatūrą, kurią planuojame spausdinti žurnale, labai svarbu suprasti, kaip ją skaitys Rusijoje. Tai yra specifinis dalykas“, – sako M.Čepaitytė.
Dėmesys lietuvių literatūrai – ir sovietmečiu
Vyriausiasis žurnalo redaktorius Aleksandras Livergantas kalba, kad tokio tipo leidiniai padeda nacionalinei literatūrai surasti ir pasiekti skaitytojus ne tik savo šalyje, bet ir Rusijoje. Dėl to, pasak A.Liverganto, šis leidinys neskiriamas anglų ar prancūzų literatūrai, kuri geriau žinoma ir kitose šalyse, dėmesys – tų šalių literatūrai, kuri sunkiau suranda savo kelią pas skaitytojus.
„Perskaičius žurnalą prasideda gilesnė pažintis su konkrečia nacionaline literatūra. Leidinio tikslas yra pateikti įvairią mažiau žinomą literatūrą, todėl, nors žurnalas dažnai pradedamas stambesniu kūriniu, kitą leidinio dalį sudaro mažesni skirtingo žanro kūriniai“, – aiškina A.Livergantas.
Anot redaktoriaus, literatūros įvairovę geriausiai galima parodyti spausdinant apsakymus ir poezijos kūrinius, dėl to šiems žanrams dažniausiai skiriamas didžiausias dėmesys. Kaip dar vieną žurnalo ypatybę A.Livergantas išskiria klasikinės ir naujausiosios literatūros dermę.
Anot poeto, publicisto, Nacionalinės premijos laureato Tomo Venclovos, ir sovietmečiu rusai buvo susidomėję lietuvių literatūra.
„Į mus Rusija žiūrėjo kaip į naminius prijaukintus Vakarus. Buvo nemažai kūrinių, spausdinamų rusų kalba. Galbūt ne visi jie buvo geri, tačiau džiugu, kad kūrinius vertė ir spausdino, nes manau, kad tai darė teigiamą poveikį“, – kalba T.Venclova.
Klestėti rusų literatūrai Lietuvoje trukdo stereotipai
Kultūros ministras M.Kvietkauskas džiaugiasi, kad tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje vykusiuose žurnalo pristatymuose susirinko daug žmonių, tai, anot jo, rodo, kad abi valstybės suinteresuotos bendradarbiauti.
„Nepaisant visų sudėtingų aplinkybių, tiltas, jungiantis lietuvių ir rusų kultūras egzistuoja ir yra stiprus, valstybės išlaiko žmogiškuosius ryšius. Galima matyti, kad Rusijos auditorija mato Lietuvą kaip patrauklią šalį, susijusią su Vakarų kultūra“, – kalba M.Kvietkauskas.
Vis dėlto ministras įžvelgia ir problemų. Pasak jo, jaunesnioji karta nebemoka rusų kalbos, dėl sudėtingų politinių aplinkybių rusų filologijos studijos taip pat išgyvena sunkius laikus, todėl kyla klausimas, kaip išlaikyti šį ryšį.
„Labai svarbu Lietuvoje išsaugoti rusų filologiją, taip pat turėti profesionalių vertėjų, tačiau tai apsunkina išankstinės nuostatos, stereotipai, su kuriais tenka susidurti ir Lietuvoje, ir Rusijoje, taip pat istorinės aplinkybės, skaudūs klausimai Antrojo pasaulinio karo bei okupacijos metu.
Dalyvaujant įvairiuose pristatymuose Rusijoje, ne kartą tenka atsakinėti į klausimus, kodėl mes sovietmetį vertiname neigiamai, neįžvelgiame teigiamų pusių, tačiau dialogas galimas tiek, kiek abiejose pusėse yra demokratiško ir kritiško mąstymo, kiek yra žmonių, kurie geba atvirai žiūrėti, klausytis, demokratiškai ir nepriklausomai mąstyti“, – tikina M.Kvietkauskas.
T.Venclova svarsto, kad rusų kalba turėtų pasirodyti bent trys lietuvių poezijos antologijos – tarpukario poezija (Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Vinco Mykolaičio-Putino kūriniai), emigrantų poezija (Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno kūriniai) ir lietuvių literatūros kūriniai, parašyti nuo Lietuvos išsilaisvinimo iki šių dienų.
T.Venclova išskiria ir Antano Vaičiulaičio, Leonido Donskio, Kristinos Sabaliauskaitės bei Nerijos Putinaitės kūrinius. Anot profesoriaus, N.Putinaitė labai gerai analizuoja lietuviškąją paradigmą, kuri, T.Venclovos teigimu, niekuo nesiskiria nuo rusiškos tautinės paradigmos.
„Lietuviškoje tautinėje paradigmoje yra taip – yra Lietuva ir įvairūs niekšai aplinkui. Rusiška paradigma skamba panašiai – yra Rusija ir įvairūs niekšai aplinkui. Verta tai išanalizuoti, nes tai būtų įdomu ir rusų skaitytojams“, – šypsosi T.Venclova.
T.Venclova rusų kalba taip pat ragintų išleisti Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“, Romualdo Granausko kūrinį „Šventųjų gyvenimai“ bei Rimanto Kmitos romaną „Pietinia Kronikas“.
2018 metais pasirodęs „Inostranaja literatura“ numeris – jau antrasis, skirtas lietuvių literatūrai. Pirmasis numeris buvo išleistas 2015 metais, kai, anot M.Čepaitytės, kritiškai pablogėjo Lietuvos ir Rusijos santykiai.
