„Kultūros sektoriaus teisinė sistema Lietuvoje buvo kuriama per sektorinius įstatymus. Bet mūsų valstybė buvo nepriėmusi pagrindinio dokumento, todėl buvo daug skirtumų, nesusikalbėjimų tarp skirtingų teisės aktų įvairiose srityse, sąvokų neaiškumo.
Tad tokio įstatymo poreikis buvo aiškus – apibrėžiančio ir numatančio institucijų funkcijas, kaip veikia politikos formavimo įrankiai kultūros lauke, pagrindiniai tikslai, funkcijos, dalyviai. Šiuo įstatymu siekiama pozityvios kaitos įtvirtinant valstybės įsipareigojimus kultūrai“, – sakė M.Kvietkauskas.
Įstatymas buvo parengtas per pusę metų suburiant vidinę darbo grupę, sudarytą iš ministerijos teisininkų ir specialistų. Taip pat dalyvavo ir politinė komanda, kuri ir formavo pagrindines įstatymų kryptis ir diskutavo apie rengiamą dokumentą.
„Mūsų tikslas buvo pateikti dokumentą svarstymui, nes dėl šio įstatymo poreikio diskusijos truko ne vieną dešimtį metų. Taigi tikslas yra turėti pagrindą, dėl kurio būtų galima daugiau tartis politiniu lygmeniu“, – įžanginėje kalboje teigė ministras.
Anot kultūros ministerijos, ši diskusija tik vienas iš etapų, dar yra laiko teikti pastabas ir raštu.
Tikslas – įstatymas, kuris įtvirtintų sąrangą ir valstybės įsipareigojimus kultūrai
Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyriaus vedėjas Virginijus Varnaitis diskusijos metu pristatė įstatymo pagrindų projekto tikslus.
„Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja keliolika sektorinių ar specialiųjų teisės aktų, kurie reglamentuoja įvairias kultūros ir meno sritis. Tačiau anstatinio įstatymo iki šiol nebuvo ir vienas iš tikslų – sukurti įstatymą, kuris apimtų ir nebeleistų sektorizuoti, skaidyti kultūros sektorius ir nustatytų bendras taisykles plėtrai ir raidai“, – teigė V.Varnaitis.
V.Varnaičio žodžiais, tikslus galima išskirti į dvi dalis. Pirmiausia, įtvirtinti ir taip esančią institucinę ir teisinę sąrangą. Antra, įtvirtinti konstitucinės valstybės įsipareigojimus kultūrai ir jos laukui. Jis pabrėžia, kad šio įstatymo priėmimas nereiškia, kad kiti teisės aktai bus naikinami, pripažįstami netekę galios ar keičiami. Taip pat kviečia atkreipti dėmesį, kad kultūros politikos įstatymas nėra lygus kultūros pagrindų įstatymui.
Anot kultūros ministerijos, ši diskusija tik vienas iš etapų, dar yra laiko teikti pastabas ir raštu.
„Buvo pastabų, kad įstatymas per daug valstybinis. Jis reglamentuoja valstybės veiksmus vystant kultūrą, tačiau juo nesiekiama sureguliuoti kultūros veikėjų, NVO, privačių fizinių ir juridinių asmenų, meno kūrėjų veiklos. Ši veikla yra laisva ir valstybė neturi ten kištis. Tai nėra kvazivalstybinės institucijos ar įstaigos“, – teigia V.Varnaitis.
Pagrindiniai aspektai, naujovės – atnaujinta regioninė kultūros politika
„Atsižvelgdami į pastabas ankstesniame etape, padarėme pokyčius ir papildėme naująjį įstatymo variantą. Jame įtrauktas regionų politiką ir ten veikiančias sistemas bei jų santykį su valstybe apibūdinantis straipsnis apie regioninę kultūros politiką.
Taip pat buvo dirbama prie tarptautinės politikos dalies, aptariant kultūros atašė veiklą ir kultūros sklaidą užsienyje. Diskutuota dėl nevyriausybinių kultūros organizacijų (NVO) vaidmens siekiant optimalesnių sprendimų. Taigi buvo suteiktos galimybės, bet nepereita į perdėto reglamentavimo pusę“, – teigia M.Kvietkauskas.
Plačiau apie tai kalbėjęs V.Varnaitis sako, kad „regioninės kultūros politikos tikslas įtvirtintas ir vasarą patvirtintoje kultūros strategijoje“. Anot jo, šiuo įstatymu siekiama mažinti kultūros skirtumus tarp regionų, regionuose ir skatinti tolygią kultūros plėtrą. Tai padėtų įgyvendinti jau egzistuojančios regioninės kultūros tarybos, tačiau siūloma išplėsti jų veiklos sritį ir funkcijas.
„Iki šiol kultūros tarybos atlikdavo ekspertų vaidmenį. Šiuo atveju joms deleguojama su teise susijusi kultūros prioritetų nustatymo regionuose įstaigų būklės analizė“.
Ministerija taip pat siūlo deleguoti vieną narį į regioninės plėtros tarnybas. Jų teigimu, tai padėtų sustiprinti regionų veiklą. Vėliau įgyvendinant įstatymo pagrindų tikslus yra siūloma numatyti gaires. Jose bus analizė ir vystymosi kryptys.
Kalbant apie NVO, įgyvendindama savo tikslus, ji veikia laisvai ir nepriklausomai. Valstybė nesiekia kištis į veiklą, kurią vykdo meno kūrėjai, privatūs asmenys.
„Įstatymas skirtas nustatyti santykiui tarp valstybės, savivaldybių valdžios institucijų ir tarp NVO. Tai nustato būdus, kaip NVO gali teikti savo pasiūlymus, vizijas, teisės aktų keitimo poreikį, procesus kuriant ir įgyvendinant valstybės politiką. Tuo pačiu nustatyta ir atgręžtinė pareiga, kai NVO turi bendradarbiauti, informuoti ir konsultuoti“, – teigia V.Varnaitis.
Aptarimo metu teigta, kad kultūros kompetencijų centru tapti arba naudotis jo pagalba – nėra privaloma. V.Varnaitis sako: „Sulaukėme pastabų, kaip valstybė planuoja mokyti privačias įstaigas – bibliotekas, muziejus. Iš tikrųjų, tokio plano nėra. Apmokymas arba metodinė pagalba bus vykdoma tik įstaigų prašymu arba šių įstaigų savininkų teises įgyvendinančių institucijų sprendimu arba prašymu.
Kultūros kompetencijų centras yra jau egzistuojanti valstybinė arba savivaldybės, privati kultūros įstaiga, kuri tam tikroje srityje pagal turimas kompetencijas galėtų atlikti eksperto ir metodinės pagalbos veikėjo vaidmenį. Ministerija įžvelgtų galimybę matyti nacionalinius ir regioninius centrus. Regioniniai veiktų tik dalyje Lietuvos teritorijos.“
„Manome, tokios įstaigos egzistavimas padėtų kultūros sektoriui tobulinti savo veiklą ir užtikrinti funkcijų kokybę“, – teigta pristatymo metu.
Įstatyme taip pat įtvirtinta nauja sąvoka – „nacionalinės reikšmės kultūros vertybės“. V.Varnaitis: „Čia turime omenyje ypatingos reikšmės vertybes, svarbias valstybingumui, kultūriniam tapatumui. Greičiausiai, kad galutinį sąrašą tvirtintų vyriausybė. Į jį patektų Gedimino kalnas, Mažvydo „Katekizmas“, Lietuvos statutai. Sąrašas orientuotas į pagrindines tris funkcijas: įsigyti, kaupti, išsaugoti. Valstybė ar krizės atveju, ar esant galimybei, suteiktų prioritetinį dėmesį.“
Kalbėdama apie tarptautinį bendradarbiavimą ministerija siūlo atkreipti dėmesį į du pagrindinius aspektus – apibrėžiami tiek tikslai, tiek institucijų vaidmens išryškinimas.
Ministerijos nuomone, turėtų būti stiprinamas kultūros instituto vaidmuo. Siūloma nustatyti kultūros atašė statusą ir funkcijas. Nors jos ir veikia, visgi tai yra tarpinė būklė tarp diplomatinės tarnybos ir dirbančių pagal darbo sutartį. O kultūros atašė turėtų būti kultūros atstovai užsienio valstybėse, jiems turėtų būti suteikiamas išskirtinis statusas.
V.Kernagis: „Įstatymas primena uždarų durų politiką“
„Labai džiaugiuosi, kad kažkas daroma. Tačiau visos pastabos, į kurias neatsižvelgiama, nukeliaus į Seimą, o dar blogiau – į pavasarį. Aš nenoriu pradėti taršyti šio įstatymo projekto, bet žiūrėkite, kas darosi. Man tai primena uždarų durų politiką – „priimsime, galbūt Ramūnas Karbauskis padės viską greitai sutvarkyti“.
V.Kernagis mano, kad kol kas dėl šio įstatymo diskusijos nebuvo: „Mano klausimas yra, ar negalėtų būti kažkoks konsoliduotas įstatymo variantas, kuriame visi matytų, kokias pastabas atsiuntė žmonės?“
Politikas taip pat teigia, kad tai buvo ne komiteto, bet R.Karbauskio iniciatyva.
Atsakydamas į klausimą M.Kvietkauskas sako, kad įstatyme buvo padaryta nemažai pokyčių. O regioninės kultūros sfera – be galo svarbi.
„Mes dar kartą sugrįžtame, kyla klausimai, kodėl atsižvelgta arba ne. Į visas pastabas atkreipti dėmesį neįmanoma, nes jos prieštarauja viena kitoms. Mes juk tariamės dėl politikos ir priiminėjame sprendimus diskutuodami.
Tai pateiksime derinimo pažymoje, kurią paviešinsime. Ji bus matoma vyriausybės posėdžiuose ir suinteresuotos šalys galės dalyvauti. Kultūros komitete pristatinėjame įstatymą kaip pirminę informaciją kultūros komiteto kvietimu. Bet tai dar nėra svarstymo Seime pradžia. Tai tik atsiliepimas į kultūros komiteto kvietimą, kaip informacijos pateikimas. Vyksta svarstymų procesas. Dėl šio įstatymo diskutuota bene 3 dešimtmečius, tad galime toliau reikšti skirtingas idėjas ir nieko nepadaryti. Ministerija šįkart pateikė pagrindą, kad turėtumėme šį įstatymą, ir nuosekliai siekiama optimalaus varianto“, – teigia ministras.
Diskusija dėl nematerialaus paveldo, kultūros sričių ir paramos NVO
Aptarime iškilo klausimas dėl kultūros sričių įvardijimo, nematerialaus paveldo sąvokos bei NVO rėmimo. Kultūros ministro nuomone, sričių įvardijimas gali būti pozityvus, tačiau gali ir kliudyti:
„Svarstydami mąstėme, kad išvardinę nubrėžiame brūkšnį ir uždedame schemą visam finansavimo mechanizmui. Kultūros laukas dinamiškas, atsiranda tarpdalykinių veiklų, kurių neįmanoma įvardinti detaliai reglamentuojant. Galiausiai nusprendėme, kad įstatyme nereikėtų to daryti ir tuomet tai nesukeltų papildomų teisinių padarinių plėtojant tolesnį finansavimo mechanizmą.
Seimui ataskaitingos institucijos yra kultūros ministerijos įrankis formuojant jos sprendimus. O Seimo patariamosios tarybos nėra tie įrankiai, kuriais įgyvendinama politika. Lietuvos kultūros taryba įgyvendina kultūros finansavimo programas. Jos ir yra įvardintos.“
Nematerialaus paveldo situaciją komentavo kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė: „Įstatymų, kurie jau aprašyti atskirtų institucijų arba turi savo atskirą skirsnį, stengėmės neįtraukti dėl apimties perviršio.
Nematerialusis paveldas turi atskirus įstatymus. Pavyzdžiui, Dainų šventės įstatymas, kuris yra rengiamas. Praktiškai kiekviena įstatyme aprašyta įstaiga ir elementas savo veiklose užtikrina savo veiklose tam tikras nematerialiojo paveldo dalis. Jas galime dar kartą pasižiūrėti, kur galėtume uždėti akcentą. Galiausiai turime UNESCO sekretoriatą ir komisiją, kuri ir prižiūri šį nematerialųjį paveldą.
Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė sakė: „Dėl NVO įpareigojimo steigti fondus, tai tikrai nemanau, kad taip suformulavome, ir tokios minties nebuvo. Bet įrašyti kaip vieną iš veiklos sričių yra svarbu, nes fondų steigimas nėra toks paprastas veiksmas. Kadangi ministerijoje svarstome kitokių kultūros paramos fondų poreikį Lietuvoje. Tiesiog NVO gali juos steigti, nėra įpareigojamos.
Dėl paramos NVO – yra pakankamai daug reglamentuojama per įstatymus, kurie įpareigoja tą steigti. Pavyzdžiui, LKT turi nemažai galimybių ne tik vykdyti projektus, bet ir išlaikyti administraciją. Jeigu yra poreikis, papildomai peržiūrėsim, ar reiktų pabrėžti valstybės įsipareigojimo remti NVO ir kaip tai būna daroma kitose šalyse. Iš tikrųjų Lietuvoje tai vyksta. NVO tikrai gauna finansavimą.“
