Spalio 12-15 d. į Kongresų sceną grįžtanti didžiulio masto opera savyje jungia ypatingai daug dėmenų, kuriuos, pasak maestro Gintaro Rinkevičiaus, sėkmingai apjungė režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Visgi šį kartą kalbantis su G.Rinkevičiumi įdomiausia buvo sužinoti tikrąsias dirigento pagundas, – ar sunku atsispirti norui pasinaudoti savo muzikine valdžia? Taigi, pokalbis apie muziką, bendrą kvėpavimą, baleto žinias ir gyvenimą prieš muzikos skambesį su vienu garsiausių Lietuvos dirigentų.
Kokio momento, dar studijuodamas, labiausiai laukėte pirmą kartą atsistojus priešais orkestrą?
Šitas klausimas labai įdomus, todėl kad reikia aiškinti, kam iš viso reikalingas dirigentas ir kas yra tas dirigavimas. O žinote, šitą dalyką labai sunku kartais išaiškinti net muzikantams. Pats pirmas mano atsistojimas prie simfoninio orkestro buvo įsimintinas ir liks visam gyvenimui, todėl kad ten reikėjo diriguoti su auftaktais ir nelaukti garso.
Kas yra dirigavimas? Dirigavimas tai – auftaktų menas, kai per vieną ar pusę sekundės dirigento užsimojimo ir įstojimo kitiems muzikantams parodymo, turi praeiti visos tos sekančios muzikinės frazės istorija. Viskas turi matytis iš dirigento akių, mimikos, gestų prieš tai, kai prasidės grojimas. Pats sunkiausias dalykas, turbūt, pradedantiems jauniems dirigentams, yra tas garso laukimas. Atrodo, kad parodai ir turi groti, o tas garsas neatsiranda ir toliau jau reikia diriguoti, nelaukti. Na ir tas santykis su orkestru: reikia viską daryti, lygtais, prieš laiką, kai tai turi įvykti.
Tai buvo pats didžiausias siaubas mano gyvenime. Dirigavau Peterburge, tuometiniame Leningrade, su operos studijos orkestru ir tai buvo Bethoveno uvertiūra „Leonora trys“, nes Bethovenas savo operai „Fidelijus“ parašė tris uvertiūras ir šią aš labai gerai atsiminsiu... ir tą garso vėlavimą labiausiai atsiminsiu. Kada jau vyksta darbas, tu įpranti ir su praktika net negali diriguoti be auftaktų, o aš pats dabar turiu studentus, kurie diriguoja visiškai be auftaktų ir jie dar to nelabai supranta. Paskui, su praktika, jie tai supras, o kaip paaiškinti ne muzikantams ir bendrai publikai, kam reikalingas dirigavimas, tai čia turbūt reiktų pasakoti ilgiau.
Ar griežtai laikotės su orkestru surepetuotų tempų?
Taip – stengiuosi, bet griežtai laikytis neįmanoma, turbūt, nes koncertas yra koncertas. Kaip sako, kad pati geriausia repeticija – koncertas, nes čia atsiranda visai kitokių impulsų, pojūčių, suveikia kita intuicija. Ta intuicija, jei ji teisinga, kartais yra svarbesnis momentas, negu žinojimas, profesionalumas ir išmokimas. Kartais per koncertą atrandi tų momentų, kurių neatrandi besimokydamas partitūrą, todėl galėčiau pasakyti, kad taip – aš stengiuosi to laikytis, bet tai ne visada pavyksta.
Ar dažnai jaučiate pagundą įvesti „gyvų“ pakeitimų spektaklio/koncerto metu?
Jeigu intuicija man šnabžda: „šok nuo skardžio“, tai vadinasi šok, o paskui ta pati intuicija sako: „oi, kas dabar bus?“. Čia tik parafrazė anekdotui apie tai, kad kartais ta intuicija gali būti ir neteisinga, bet muzika – toks dalykas, kuris vyksta laike. Tuo šis menas ir yra nuostabus: jis suskamba, praeina, viskas lyg ir dingsta. Aišku, yra įrašai, kur tai pasilieka, bet, iš esmės, atlikimas, tai tikrai nėra toks menas, kaip skulptūra, paveikslas, tai yra kažkas labai, labai efemeriško ir kartu dėl to, tai yra ir labai žavu. Todėl manau, jog labai dažnai būna tokių dalykų, kurie atsiranda būtent spektaklio arba koncerto metu.
Dirigento ir orkestro ryšys, vienas kito supratimas atrodo neįtikėtinas ir labai ypatingas dalykas – vienas žmogus priešais 100... Kaip pasiekiamas toks rezultatas, tas ypatingas ryšys?
Manau, kad jis pasiekiamas muzikantų, nes dirigentas irgi muzikantas. Jis ne direktorius, ne vadovas. Aišku, iš dalies – vadovas, iš dalies direktorius, iš dalies aktorius, iš dalies režisierius, bet vis tik aš esu kolega, kurio valiai paklūsta kiti muzikantai ir ne prievarta paklūsta, o tiesiog priima tam tikras žaidimo taisykles.
Kuo didesnis tarpusavio pasitikėjimas ir iš dirigento, ir iš muzikantų – tuo geresnis rezultatas.
Kuo didesnis tarpusavio pasitikėjimas ir iš dirigento, ir iš muzikantų – tuo geresnis rezultatas. Manau, kad galbūt todėl šviežias, naujas, gastroliuojantis dirigentas įdomus orkestrui. Bet dirigento supratimas, su kuriuo muzikantai pažįstami žymiai seniau ir dirba ilgiau, gali duoti žymiai geresnį rezultatą. Jei dirigentas seniai dirba su orkestru, kai kurių pastabų net nebūtina sakyti – muzikantai ir taip supranta, kad šią frazę, šią muziką arba visą šį kūrinį šis dirigentas interpretuoja būtent taip ir tada galbūt atpuola ir nereikalingų repeticijų skaičius.
Aš žinau tokių atvejų ir pas mus, ir kituose orkestruose, kur tiesiog reikia tik priminti, kad: „prisimenate, mes prieš 10 metų tą kūrinį atlikome ir jūs prisimenate, kad jūs ten grojote grandininiu kvėpavimu“ ir jie sako: „taip, mes prisimenam, mes tai padarysime“.
Pavyzdžiui, grandininis kvėpavimas yra toks labai muzikantiškas dalykas. Galima groti atsikvepiant, jei yra keli instrumentai. Tuo laiku, kai kvėpuoja vienas, kitas laiko tą garsą, bet tą reikia gerai surepetuoti ir tada atrodo, kad visa ta muzikinė frazė yra visiškai nepertraukiama. Juk yra fiziniai dalykai. Negali žmogus nekvėpavęs išbūti penkias minutes. Trys žmonės, grodami tą frazę, gali išbūti ilgą laiką. Jie ne tai, kad nekvėpuoja, o kvėpuoja skirtingu laiku. Bet tai reikia labai, labai gerai surepetuoti.
Ar tikrai dirigentas spektaklio/koncerto metu yra absoliutus valdovas?
Teoriškai taip, pratiškai – tikrai ne, nes vis dėlto, viskas priklauso nuo kiekvieno muzikanto profesionalumo ir meninių idėjų supratimo, profesinių galimybių. Šiuo atveju tegu nesijaučia muzikantai užgniaužti dirigento valios, nes laisvė interpretacijoje visada pasilieka, net ir grojant grupėje, kaip pirmų, antrų smuikų grupėje, altų, violončelių, o ypač, solistai, kaip pirmas obojus ar pirma valtorna, pirmas trimitas, pirmas trombonas, visada turi savo frazėse, interpretacijose didelę laisvę. Turi turėti. Žinoma ne tokią, lyg niekas būtų nesvarbu. Juk orkestras vis tiek groja kartu, – reikia girdėti, kas yra aplinkui, matyti dirigentą, bet ir būtinai duoti publikai savo supratimą.
Ar nebūna taip, jog vadovauti vienai ar kitai arijai imtų koks solistas?
Taip, būna. Nieko čia baisaus. Tas vadovavimas ir akompanimentas: arija, opera, solistai, – pavyzdžiui fortepijonas solistas arba smuikininkas solistas arba pianistas, taip, jie veda. Šiuo atveju dirigentas turi būti kartu, bet tai nereiškia, kad tik sekti iš paskos. Tai apskritai yra atskiras menas – akomponuoti arba diriguoti operą. Dirigentas turi numatyti, bet kartu ir akomponuoti, nes kiekvienas solistas nori, kad jam padėtų. Padėtų ta prasme, kad iš anksto numatytų, kas bus toliau ir kad orkestras ne sektų paskui solistą, bet būtų kartu su juo. Tai yra truputį kitas dalykas, negu akompanimentas. Tai – numatymas, kas bus ateityje.
Ar nekyla pagundų pasinaudoti savo valdžia?
Neturėtų kilti tokių pagundų, nes tada yra konfliktas. O tai – negerai atlikimui. Nė vienas muzikantas, nė vienas dirigentas neturėtų specialiai daryti taip, kad būtų ne kartu su solistu. Tai yra nesąžininga prieš publiką.
Ar pasibaigus pasirodymui galite tiksliai prisiminti kiekvieną klaidą, pagirtiną skambesį, ar daug ką nusineš emocijos?
Daug ką nusineš emocijos, bet daug ką prisiminsiu. Priklausomai nuo gerų dalykų, priklausomai nuo klaidų: ar didelė klaida, ar maža, ar publika tą klaidą, mano nuomone, galėjo pastebėti ar negalėjo. Lygiai taip pat apie interpretaciją. Man tai yra labai svarbus dalykas. Kiekvienas koncertas yra kaip egzaminas, kaip iš to filmo „man egzaminas visada šventė“.
Daug ką nusineš emocijos, bet daug ką prisiminsiu.
Bet visą laiką tai yra nervai ir reikia įrodinėti, kad tu suvoki kūrinį, kad esi geras dirigentas, kad esi geras solistas, pianistas. Kartais net ir skaudu, kai apie gerą atlikimą niekas nešneka kaip apie interpretaciją. Būna ir su žurnalistais įvairių momentų, kai apie viską kalbą: apie kostiumus, apie apšvietimą, apie režisūrą, apie gėles po spektaklio, bet apie muziką nieko. Tada vadinasi, gal ne tam spektaklyje buvo. Pavyzdžiui, opera yra labai sintetinis žanras, bet apie penkiasdešimt procentų jos tikrai užima vien muzika. Ir interpretacija. Ir iš dirigento pusės, ir iš orkestro, ir iš solistų, ir iš choro, ir iš baleto.
Ar sunku, o gal tai lengvai išugdoma – neleisti sau pasiduoti emocijai, atliekant paveikius muzikos kūrinius?
Labai sunku. Nežinau, gal yra tokių dirigentų, kurie yra labai storaodžiai arba tokie profesionalai, kurie viską daro gerai, bet jų tai neveikia emociškai. Mane muzika labai veikia emociškai ir kartais man reikia labai smarkiai susiimti, kad susivaldyčiau ir nesigrožėčiau ta muzika egzaltuotai. Na kas būna su žmogumi, kai jam labai patinka muzika, kai ji labai paveikia sielą, kad šiurpas eina arba verkti norisi? Neapgaudinėkime savęs: jei žmogus yra jautrios sielos, kartais, kai jam labai gražu, jis verkia.
Aišku, verkti ant scenos negalima. Solistui taip pat verkti negalima, nors tokie dalykai nutinka. Turi verkti publika, o ne solistas. Juk buvo arba yra istorijoje tokių spektaklių kuriuose, pavyzdžiui „Boriso Godunovo“ mirties scenoje, kurią atlikdavo Šaliapinas, visa publika labai paveikta to profesionalumo, o jis tuo metu šnabžda arba rodo gestus scenos darbuotojui, kad laiku pakeistų dekoraciją, o publika toliau rauda, nes tai – Boriso mirties scena. Ir tai parodo labai labai aukštą artisto profesionalumą. Tai įrodo, kad repetuojant reikia peržengti per tuos dalykus, kaip grožėjimąsi tam, kad galėtum galvoti, kaip padaryti taip, kad grožėtųsi publika.
Koks Jūsų įspūdis apie „Fausto“ pastatymą?
Čia toks epochinis, etapinis klausimas. „Faustas“ yra toks grandiozinis ir labai daug ką apimantis kūrinys.
Turbūt čia, atsakinėdamas į šį klausimą, turėčiau atskirai analizuoti visas sferas: scenografiją, režisūrą, kiekvieną atlikimą, nes jie būna skirtingi, atskirai choreografiją, kostiumus, atskirų instrumentų ir visą muzikinį audinį, choro rolę, statistų dalyvavimą, bet aš galiu pasakyti kad tai yra labai didelis, labai gražus, labai gilus Dalios Ibelhauptaitės darbas. Iš visų pusių. Todėl, kad jai reikėjo visą tai surinkti į vieną visumą ir šiuo atveju aš jaučiuosi kaip viena šitos visumos dalis, o manau, kad rezultatas tikrai buvo geras ir publikai. Net tie kurie jau vieną kartą „Faustą“ matė, tikrai atėję antrą arba trečią kartą, pamatys ir išgirs žymiai daugiau nei pirmą.
Kaip Jums atrodė, kokie iššūkiai buvo didžiausi? Juk vien tik Valpurgijos nakties baletas Kongresų rūmų scenoje…
Su baletu visąlaik yra ypatingas dalykas. Aš esu su baletu susidūręs ir dirigavęs Lietuvos Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre, esu dirigavęs Rygoj, Osle, Maskvos Didžiąjam teatre labai skirtingus baletus: „Gulbių ežerą“, „Miegančiąją gražuolę“, „Žizel“, „Don Kichotą“, „Spragtuką“ Gioteburge, tad mano patirtis su baletu davė kažkokį profesionalų momentą, kuris reikalingas ir čia „Fauste“.
Valpurgijos naktyje vis dėl to nereikia tiek žinoti choreografijos, kiek, tarkime, „Gulbių ežere“, kur svarbu, kad konkretus pizzicato sutaptų su solistės, sakysim, atsistojimu ant puantų. Vis dėlto baletas yra ypatingai jautrus. Baleto artistų raumenys yra pats jautriausias tempo momentas, su kuriuo aš esu susidūręs. Tas skirtumas, net muzikanto pojūčiui ir klausai yra labai nežymus, bet jis bus labai ryškus baleto artistui. Vienas iš svarbiausių momentų balete, – kad tempas atitiktų fizinius judesius. Ne fiziniai judesiai muzikinį audinį, o muzikinis audinys fizinius judesius. Muzikantui tai yra blogai, bet publikai, jeigu baletas gražus, – viskas puiku ir gerai.
„Faustas“ – grandiozinis pastatymas, čia yra labai daug muzikos ir labai daug detalios muzikos, būtent tai buvo didelis iššūkis.
LVSO ir VCO dešimtmečio draugystė yra išskirtinė patirtis net ir Europos kontekste – juk solistams suteikiama galimybė tobulėti ir kurti naujus darbus su tuo pačiu kolektyvu ir operos, ir simfoniniame žanre, o orkestro muzikantams – groti sudėtingas simfonines programas, o tuo pat metu ruošti ir operos pastatymus. Ką Jūs manote duoda tokios patirtys?
Aš kaip dirigentas, jau seniai jaučiuosi lyg per pusę padalintas. Viena mano dalis yra koncertuose, kita – teatriniuose pastatymuose. Ir mano gyvenime taip viskas susiklostė. Net prieš VCO aš jau buvau ir Latvijos nacionalinės operos meno vadovas ir vyr. dirigentas, buvau Švedijoj Malmo teatre, dirigavau Gioteburge, Glasge Škotijoje, Maskvoje, Estijos teatre, Amsterdame... Kartais truputį daugiau teatre, o kartais – daugiau simfoniniuose koncertuose. Todėl dabar aš labai džiaugiuosi, kad LVSO yra orkestras, kuris gali atlikti labai skirtingą muziką, ir kurio darbas yra būti žinomu ir tikrai ryškiu muzikiniu kolektyvu, tiek koncertuojant čia Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, o taip pat galintis dalyvauti operos pastatymuose.
Aš manau, kad ir patys muzikantai tikrai supranta tą didžiulę reikšmę. Ir VCO reikšmę Lietuvos muzikinėje kultūroje ir kartu jų pačių, kaip simfoninio orkestro, tokią didžiulę amplitudę, reikšmę ir misiją prieš Lietuvos, ir ne tik, publiką. Visgi į operos spektaklius ateina platesnis žmonių ratas, ir taip mes aprėpiame didesnę auditoriją, kas yra tikrai labai reikšminga ir reikalinga.
Kokie Jūsų šio sezono planai už Lietuvos ribų?
Nuo šių metų nebedirbu Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyr. dirigentu, bet praėjau dirbti Liepojoje ir ten mes jau pradėjome koncertinį sezoną. Man labai džiugu, kad Liepojos simfoninis orkestras yra labai profesionalus kolektyvas ir kad jie turi puikią koncertų salę, kur rengia labai įdomius simfoninės muzikos koncertus. Nežinau, ar mes ten kada nors pastatysim operą, tikiuosi kad bent koncertiniame atlikime, o gal ir su dekoracijomis, bet ten tikrai įmanoma ir operos pastatymą surengti.
Aišku, bus koncertų ir kitur: Sankt Peterburge, Maskvoje, bet šie metai bus daugiau susiję su Latvijos muzikine kultūra. Bus ir „Turandot“ atnaujinimas Latvijos nacionalinėje operoje ir skirtingi festivaliai, kūriniai. Bus, ir dar daugiau...,
