„Gyvačių takas“, „Liko 63 žingsniai“ ir „Ramybės oazė“ – tokie iš kriauklelių pagaminti ženklai pasitiko vingiuojant tankiuose paupio krūmynuose iškirstu taku. Jo gale – tarsi sala aplinkinėje žalumoje iškilusi aikštelė su dažais dar kvepiančia kriauklės formos pakyla, hamaku ir kabančia bibliotekėle. Vieta stebėti Nemunu plaukiančius laivelius ir vandeniu kylantį lėktuvą, grožėtis panorama, skaityti knygas ir bendrauti. Tokios erdvės, sako jaunieji šios vietos kūrėjai, jiems labai trūko.
Palei Nemuną išsidriekusiame Darsūniškyje prieš dešimtmetį gyveno apie 300 žmonių, tačiau nemažai jų išvažiavo, emigravo ar atvažiuoja čia tik vasaroti. „Duok Dieve, bus mūsų dabar kokie du šimtai“, – teigia dirbtuvėse dalyvavusių vaikų tėvai. Be keletos per metus bendruomenės organizuojamų švenčių ir susibūrimų, gyvenimas čia teka ramiai ir lėtai. Vietos mokykla uždaryta, bendruomenės namų ar kultūros centro nėra.
Tačiau „vietos bendruomenė pasirodė labai stipri ir geranoriška. Viską duoda, viską leidžia, padeda kuo tik gali. Atrodo, kad net namus savo atiduos, jei tik paprašysi“, – juokiasi savanorių komandos kuratorė Inesa Bičkovaitė. Ir nors su „Keliaujančiomis architektūros dirbtuvėmis“ ji aplanko jau ketvirtą miestelį, būtent Darsūniškio gyventojai jai paliko itin šiltus prisiminimus: „Jie visiškai atviri padėti mums, visapusiškai. Ir bendruomenė labai nenorėjo, kad dirbtuvės baigtųsi, o jų vaikai vėl grįžtų į kasdienybę“.
Galbūt todėl, spėja ji, kad užsiėmimų bei erdvių vaikams ir jaunimui miestelyje trūksta. „Visai neturime ką veikti. Važinėjame dviračiu ar einame pasivaikščioti“, – paklausti, kaip bėga jų vasaros atostogos, išpyškina Darsūniškio vaikai. Todėl į jų miestelį užsukusios „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ tapo penkiomis kiek kitokiomis vasaros atostogų dienomis. Be to, kad statydami „Ramybės oazę“ jie patys naudojosi įvairiausiais įrankiais, pjovė, šveitė, kalė ir dažė, vietos vaikai ir jaunimas buvo ir šios idėjos autoriai.
„Bandėme išlaisvinti vaikų kūrybiškumą per kelis pratimus. Nors pradžioje nebuvo aišku, ar tai pasiteisins ir išeis atrasti ryšį su realaus projekto kūrimu, manau, galų gale ėjimai tarsi „per aplink“ priveda prie gilesnių diskusijų“, – apie kūrybinį procesą pasakoja savanorė, menininkė Emilija Juzeliūnaitė.
Kurdami projektą, vaikai buvo skatinami patys išsirinkti jam vietą, o tada – įsivaizduoti savo svajonių salą ir istoriją apie ją. Netrukus viena komanda sugalvojo kriauklių motyvą, kuris buvo perkletas į pakylos formą ir takelį žyminčius ženklus. Kartu buvo nuspręsta, kad „saloje“ reikalingas ir hamakas bei mažoji bibliotekėlė, o netoliese – supynės. Vos po kelių dienų bendro darbo šios idėjos tapo realybe, ir miestelis praturtėjo dar viena viešąja erdve.
Darsūniškis buvo antrasis „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ šią vasarą aplankytas miestelis. Iš čia raudonasis savanorių autobusiukas išriedėjo į Vilkaviškio rajone esančius Gražiškius, o iki vasaros pabaigos dar aplankys Vyžuonas (Utenos r.), Pabiržę (Biržų r.), Endriejavą (Klaipėdos r.) bei Rudilius (Kupiškio r.).