Anot graikų filosofo Platono tobuliausias vaizdas – linija, trikampis, kvadratas, apskritimas – jie amžini, absoliutūs, niekuomet nepatiriantys savojo grožio pokyčių... Tai ko „ieškoti” abstrakčiame kūrinyje – amžinybės?
Visi rašantys meno klausimais yra žingeidūs ir analizuojantys menkiausią vaizdo apraišką. Užduotis lengvėja, kai yra objektai, tikrovės nuolaužos, fragmentai, tuomet gali tyrinėti tas užuominas, narplioti, lyginti, ieškoti kultūrinių sąšaukų ir kontekstų.
Įkvepia noras pabėgti nuo tikslaus architektūros pasaulio
Kodėl sureikšminamas tik estetinio pasigėrėjimo išgyvenimas, kurį kuria formos, spalvos deriniai? Kiekvieno menininko abstrakcionisto „grynuolio“ atsakymas bus kitoks. Kristina Rimienė pirmoje asmeninėje tapybos parodoje pateikia savąjį atsakymą – architektės. Kita vertus, abstraktusis menas Lietuvoje turi visai solidžius klasikus ir nuolat atsinaujina. Vadinasi, paieškos laukas konkretėja – kodėl taip svarbus estetinio efekto fenomenas, pasigerėjimo ir erdvę „organizuojančio“ meno poreikis?
Jei atsakymo ieškosime Kristinos Rimienės tapyboje, tai jis bus objektyvaus ir intuityvaus pobūdžio. Objektyvusis, kuriuo pati autorė nieko neslėpdama pasidalino – tai noras pabėgti nuo tvarkingos, tiksliai matematinės, apskaičiuotos architektūrinės formos, išplėtoti spalvos dermių profesionalias žinias, išbandyti formos interpretacijas, eksperimentuoti tekstūrų įvairove, formos transformacija, išmėginti monochrominės tapybos emocinį poveikį.
Atsisako net užuominos į konkretų objektą
Intuityvusis Kristinos Rimienės tapybos vertinimas būtų asmeninis, ji puikiai išmano ir jaučia abstrakčios tapybos principus, išlieka nuosekli pasirinktam individualiam stiliui, sureikšmina spalvas – dominuoja juoda, raudona, mėlyna, žalia. Kaip „grynoji“ abstrakcionistė, ji atsisako bet kokių aliuzijų į tikrovę, nei menkiausios užuominos į konkretaus objekto motyvą ir pasitelkia nevaržomą, intuityvų tapymo būdą.
Akivaizdu, kad menininkė leidžia jausmų stichijai ją valdyti, bet akivaizdu ir tai, kad ji profesionaliai sutramdo kompoziciją, o tai reiškia estetiškai ir darniai komponuoja formų ir spalvų derinius. Ji tarsi pateisina tiek kartų nuskambėjusį posakį, kad architektūra – tai sustingusi muzika ir savotiškai ją perkelia į savo tapybą. Yra artimų sąsajų su muzikinių garsų abstrahuotu principu. Ritmas – laisvas ar disciplinuotas, pasikartojantis, įgaunantis akis užburiančius pavidalus. Menininkė nenaudoja impasto technikos, priešingai, jos tapyba skaidri, lengva, kai kur peršviečiamais paviršiais tarsi akvarelė, nors Kristina tapo akrilo dažais ant drobės.
Dailininkės paveikslai – be pavadinimų
Ypatingą efektą kuria menininkės pomėgis naudoti didelį formatą. Ji sąmoningai atsisako suteikti kūriniams pavadinimus, tarsi ekspresyvusis abstrakcionistas Vasilijus Kandinskis, kuris savo paveikslus griežtai vadino tik skaičiais – kompozicija Nr. 1, Nr. 2 ir panašiai. Tuo patraukliau meno mylėtojams – stebėk, nagrinėk ir leiskis į fantazijų ir prielaidų paieškas. Jokių menininkės sufleruojamų temų ar interpretacijų.
Kristina Rimienė akivaizdžiai atsipalaiduoja tapydama. Tokių plačių mostų, didelių spalvinių formų pagautas ir pats nori išbandyti ir pasinerti į tapymo procesą, tarsi susilieji su autorės emocine būsena.
Kita įdomi jaunos menininkės kūrinių savybė – estetinis, interjerinis pritaikomumas. Žvelgi į jos darbą ir matai, kad viena ar kita drobė architektūrinėje erdvėje sukurtų ypatingą akcentą.
K.Rimienės paroda „Pakilti virš kasdienybės" sostinės „AP galerijoje" veiks iki gegužės 31 dienos, galerija dirba be išeiginių, kasdien iki 20 val., sekmadienį iki 17 val.