Eime į „Meno rinkos agentūrą“ pas Simoną Skaisgirytę – Makselienę. Jos autoritetas ir intelektas meno pasaulyje – neabejotinas. Jai užtenka užmesti akį į meno kūrinį ir išgirsi tiek, kad vargu ar beliks dar kokia spėlionė. Simona turi raktą, kuriuo atrakina paslapčių duris. Tokių raktų šiaip sau niekas nedalina. Kol jį nusikali, reikia ilgai ir tikslingai mokytis. Natūralu, kad pirmiausia man rūpėjo paklausti, kur mokėsi „Meno rinkos agentūros“, turinčios registruotus prekinius ženklus „Vilniaus aukcionas“, galerija „Kunstkamera“ ir „Meno istorijos mokykla“ vadovė, filosofijos mokslų daktarė S.Skaisgirytė – Makselienė.
Laisvųjų menų bakalaurą Simona Skaisgirytė-Makselienė įgijo Vytauto Didžiojo universitete. Septyni laisvieji menai – vaizduojamoji dailė, taikomoji dailė, architektūra, fotografija, šokis, kinas ir teatras buvo Vytauto Didžiojo universiteto, menų fakulteto pirminė idėja, dėl kurios vilniečiai traukiniu kas rytą dardėdavo į Kauną.
„Studijos buvo labai įdomios, profesūra iš užsienio, dėstymo metodika inovatyvi. VDU buvo toks populiarus, kad dauguma vilniečių stojo ne į Vilniaus dailės akademiją, o į švelniai vadinamą „Vytautuką“. Mūsų sutartinis, trečiasis traukinio vagonas būdavo sausakimšas vilniečių studentų, kurie studijavo būtent VDU. Labai šiltai prisimenu tuos metus. Kiek girdėjau, vėliau mūsų universitetas prarado tą trauką ir jaukumą, kurį mums teko patirti“, – prisimena studijų metus Simona.
Išklausiusi kiekvienos meno srities pradinį kursą ir istoriją, S.Skaisgirytė-Makselienė pasirinko specializaciją – dailėtyrą. Atvažiavusi į Vilnių, baigė dvi magistratūros studijas: Vilniaus dailės akademijoje – dailėtyrą, o Vilniaus universitete – literatūros teoriją.
„VDA buvo siauros dailėtyros kalvė. Kai aš grįžau iš Vytauto Didžiojo universiteto į dailėtyros magistratūrą Dailės akademijoje, labai aiškiai patyriau akademinių sistemų skirtumą. Dailėtyrą siaurąja prasme Vilniuje studijavo daug giliau, bet neturėjo platesnio konteksto. Mums Kaune dėstę JAV ir Lietuvos profesoriai supažindino su filosofiniu kontekstu, mitologija, ugdė platų bendrą išsilavinimą, o VDA labiau gilinosi siauroje dailėtyros srityje. Nenoriu kritikuoti nei vienos, nei kitos mokyklos, tiesiog pabrėžiu šių sistemų skirtumus. Kadangi mokiausi abiejuose, tai pamačiau skirtumus labai ryškiai. O ryškiausiai pamačiau, kad mokslas gali būti dar kitoks, išvažiavusi studijuoti į užsienį“, – atviravo Simona.
Po to Simona Skaisgirytė – Makselienė išvažiavo mokytis į Budapeštą, į Centrinės Europos universitetą. Ten baigusi Viduramžių studijų magistrą, tęsė doktorantūros studijas. Daktaro laipsnį iš filosofijos srities apsigynė eksternu Lietuvoje. Filosofijos mokslų daktarė nagrinėja ikonas.
„Pradėjusi kaip menotyrininkė tyrinėti ikonas, priėjau prie tokio taško, kur menotyra paprasčiausiai užsibaigia ir nebegali atsakyti į tam tikrus klausimus. Ikona iš savo estetinio objekto srities pereina į kitą sritį, kur menotyra ir dailėtyra neturi balso. Norėdama tęsti tuos tyrimus, turėjau sekti paskui ikoną ir išeiti iš dailėtyros. Kadangi dailėtyra iš esmės negali atskleisti ikonos, tam reikėjo pasukti į teologijos studijas. Tokių studijų nebaigiau, nebūčiau galėjusi stoti į seminariją, užtat pasirinkau filosofiją, kuri yra ant filosofijos – teologijos ribos. Bet formaliai mano daktaro laipsnis yra iš filosofijos ir dailėtyros srities“, – štai tokia buvo mokslų genezė, turėjusi jaunai mokslininkei atverti visas duris.
Tačiau taip nenutiko. Simona kelis metus ieškojo darbo.
Atkaklumą skatino neigiami atsakymai
„Jei būčiau susiradusi darbą, tai niekada nebūčiau kūrusi „Meno rinkos agentūros“. Lietuvoje niekam nereikėjo viduramžių studijų specialisto. Baigusi doktorantūrą siųsdavau savo CV ten, kur maniau esanti reikalinga. Tačiau visi klausdavo – kas čia per viduramžiai? Kai kurie pasukiodavo pirštu ties smilkiniu ir pokalbis baigdavosi. Neigiamų atsakymų turėjau tiek, kad nebuvo kito pasirinkimo kaip pačiai įkurti savo pirmąją įmonę. Su ja žingsnis po žingsnio uždirbau pradinį kapitalą dabartinei „Meno rinkos agentūrai“, – pasakojo Simona. Dabar ši tryliktus metus aktyviai ir profesionaliai dirbanti agentūra užsitarnavo pasitikėjimą ir autoritetą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Pradėjus vadovauti Vilniaus aukcionui, Simonos Skaisgirytės-Makselienės gilinimosi sritimi tapo lietuviška dailė ir lituanistika plačiąja prasme, ir, be abejo, lietuviškos meno rinkos procesai, meno bei verslo santykiai.
Atlygį privalo gauti visi
„Anuomet niekas nepasakė, kaip turi būti kuriama teisinė bazė, teisiniai dokumentai, taisyklės, sutartys, apsidraudimo mechanizmai“, – Simona pirmuosius darbo metų iššūkius vaizdžiai palygino su „krauju rašoma lėktuvo istorija“. Dabar viskas atrodo paprasta, visi procesai žinomi, sustyguoti ir atidirbti.
S.Skaisgirytė-Makselienė sako nebuvusi pirmoji tokio darinio kūrėja. Žlugus Sovietų Sąjungos sistemai, įvairūs aukcionai ėmė rastis kaip grybai po lietaus. Vilniuje ir Kaune vyko sporadiškai surengti aukcionai. Knygininkų, antikvarų, dešimtys pavienių įvairių senienų kaupikų kviesdavosi įsigyti visokiausių daiktų. Po metų kitų nemažai meno galerijų bandė daryti aukcionus. Jie buvo neprofesionalūs, pavieniai, padriki, rengiami sodybose, atkurtuose dvaruose ir dažniausiai buvo traktuojami kaip labdaros ir paramos rinkliava konkrečiam tikslui. Vėliau atsirado ir elektroniniai aukcionai.
„Žodis „aukcionas“ turi tam tikrą savo magiją, todėl juos ir rengdavo taip gausiai. Mes nuo pat pradžių pozicionavome save kaip normalius komercinius aukciono namus. Ne labdaros, paramos, o komercinius. Vis dėlto reikia įvertinti, kad viskas yra komercija. Kai vyksta paroda, kino, teatro premjeros, koncertai – visi suinteresuoti parduoti kuo daugiau bilietų. Parodas dailininkai taip pat daro ne altruizmo vedini, o norėdami parduoti savo kūrybą. Komercija yra visur.
Man juokinga, kai kultūroje daroma skirtis tarp neva nekomercinių ir komercinių renginių. Tam tikrą atlygi nori, turi ir privalo gauti visi. Tame tarpe menininkai, galerininkai, visi kuriantys, dirbantys žmonės. Pagaliau reikia vadinti daiktus tikraisiais vardais“, – sako Simona.
Menas ir pinigai
Pirmasis S. Skaisgirytės-Makselienės organizuotas aukcionas įvyko 2007 m rugsėjo 14 dieną.
„Jis nebuvo labai įkvepiantis, pardavėme tik 5 proc. išstatytų darbų (vadinasi 3 paveikslus iš 63). Įdomiausias faktas, kad dailininko Rimvido Jankausko-Kampo (1957–1993) tapybos drobė „Be pavadinimo“, po dvylikos su puse metų grįžo vėl į mūsų aukcioną. Grįžo iš tų pačių rankų. Tai buvo pirmasis mūsų aukcione parduotas darbas už 17 500 litų. Tuomet atrodė didžiulė suma. Dabar jis vėl parduotas žymiai brangiau už 18 750 eurų. Drobė jau turi savo istoriją. Mano rankomis iščiupinėtas, ištyrinėtas 190x300 cm paveikslas, pažįstamas iki širdies gelmių“, – emocingai pasakoja Simona.
Šių metų jubiliejiniame LX aukcione Kampo darbas buvo įvertintas 15 tūkstančių eurų, kaina šoktelėjo, atsirado puiki proga pasitikrinti meno kūrinių likvidumą ir investicinę grąžą.
O man knieti paklausti – kodėl savininkas norėjo šiuo kūriniu atsikratyti?
„Atsikratyti nenorėjo niekas. Jis kabojo viešajame interjere. Keičiasi akcininkai, keičiasi situacija, poreikiai, skoniai ir tai labai natūralu, juk gyvenimas vietoje nestovi“, – paaiškino „Vilniaus Aukciono“ vadovė dailėtyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė ir pridūrė, kad šis, jubiliejinis aukcionas nepateikė daug staigmenų, tačiau išties atsakė į pagrindinį klausimą – kaip greitai auga meno kūrinių vertė ir koks jų likvidumas bei tam tikra prasme apibendrino meno rinkos tendencijas.
O šios rodo, kad meno rinkoje šalia jau esamų perkamiausių autorių įsitvirtina nauji vardai, tapyba vis dar laimi prieš skulptūrą, keramiką ir taikomosios dailės kūrinius, kai kurių autorių populiarumo banga atslūgsta, o kai kuriems dar reikia gero dešimtmečio, kad apskritai būtų įvertinti.
Ars longa, vita brevis
Per dvylika su puse metų surengta 60 aukcionų. Per metus vidutiniškai penki. Iš tų 60-ies buvo keli specializuoti. Penki skirti antikvarinėms knygoms, žemėlapiams, istorinei grafikai. Vienas – fotografijai, turėjome kelis išvažiuojamuosius aukcionus – Kaune 2008-aisiais, o nuo 2014-ųjų pradėjome juos rengti Palangoje Antano Mončio namuose – muziejuje.
Iš tokio gausaus surengtų aukcionų skaičiaus jau galima daryti išvadą apie kūrinių paklausą.
Pasirodo, kad lietuvių skonis gan tradicinis. Elektroninėje svetainėje www.menorinka.lt galima stebėti visų Vilniaus aukcionų pardavimo istoriją. Iš sudarytų topų matyti, kad brangiausiai, už 53 tūkstančius eurų parduotas A.Žmuidzinavičiaus tapytas paveikslas „Dzūkų kaimelis“.
„Tai įvyko 28-ajame aukcione, 2013 m. Labai gaila, bet nuo to laiko mes neviršijome šito rekordo“, – komentavo S.Skaisgirytė-Makselienė.
Meno rinkos barometras informuoja, kad pirmajame dešimtuke dominuoja Kauno meno mokyklos klasikai. Daug metų perkamiausi „Vilniaus Aukciono“ autoriai išlieka: Žmuidzinavičius, Šimonis, Kasiulis, Galdikas, Kalpokas, Vienožinskis, Rimša, Kampas, Arbit Blatas, Samuolis, Čeponis.
„A.Žmuidzinavičius perkamiausias, aukcionuose parduoti jo 22 kūriniai, todėl jis yra pirmoje vietoje. Tuo tarpu 11 vietoje yra irgi labai brangus autorius – Antanas Samuolis, kurio pardavėme tik vieną kūrinį. Žiūrint vieno kūrinio vidutinę vertę, kyla klausimas – kas tada brangiausias? Norėdami išlyginti pasiūlos sukeltą disproporciją, „Vilniaus Aukciono“ tinklalapyje www.menorinka.lt sukūrėme trečią topą, kuris rodo vidutinę kūrinio kainą.
Padalinę bendrą sumą iš kūrinių skaičiaus gaunam išvadą: vis dėlto brangiausią vieno kūrinio kainą pasiekė Samuolio darbas, o Žmuidzinavičius atsidūrė aštuntoje vietoje, nes jo vieno kūrinio vidurkis yra per 11 tūkstančių eurų. Taigi pagal brangumą Samuolis nepralenkiamas, po jo seka Vienožinskis ir t.t. Todėl ir yra pateikiami tie trys topai, kuriuos verta patyrinėti, norint susidaryti bendrą vaizdą. Nagrinėjimui reikia visų trijų pjūvių“, – aiškina S.Skaisgirytė-Makselienė ir priduria, kad tinklalapyje pateikiama analitinė medžiaga itin paranki atliekantiems rinkos tyrimą.
Pagal viešai teikiamą „Vilniaus Aukciono“ informaciją, galima daryti išvadą, kad pirkėjui yra patraukliausia tapyba. Sudaryti topai neįtraukia knygų. Anot „Meno rinkos agentūros“ vadovės, knygų aukcionai buvo rengiami atskirai.
„Jei glaustai kalbėtumėm apie knygų paklausą, tai Lietuvos tarpukario knygos nesiskaito retenybė, tai pigios ir tiražuotos knygos. Retesni dalykai yra iki spaudos draudimo – iki 1904 m., bet ir tai dar ne viskas. Iš tiesų retos yra XVI–XVII amžiaus knygos. Kuo senesnė, kuo retesnė, tuo geriau. Tad žmonės, namuose turėdami net ir labai gerų tarpukario laikotarpio knygų, negalvokite turintys lobį. Jos vertos keliasdešimties eurų“, – teigė S.Skaisgirytė-Makselienė.
Reikia tik noro
Kokie meno kūriniai įdomūs pradedančiajam meno kolekcininkui, – klausiu S.Skaisgirytės-Makselienės.
„Dažniausiai tiražiniai kūriniai: grafika, fotografija ir skulptūra (ji taip pat gali būti tiražinė ir vienetinė). Tačiau mes turime vis dar gajus mitus „grafika, ai, gal ne, čia popierius, nebent dovanai“. Jaunoji kolekcininkų karta griauna tas senamadiškas nuostatas. Aukcionuose galima susirinkti puikiausią grafikos kolekciją. Taip pat ir fotografijos.
Turėdami puikią Lietuvos fotografijos mokyklą dažnai neįvertiname kokie turtai yra panosėje. Lietuva turi labai gerų fotografų, o tuo tarpu – kolekcininkų vienas kitas (neskaitant MO muziejaus, bet tai institucinis kolekcininkas). Čia atsiveria didžiulė niša. Kažkas norėdamas blaškosi ir nežino ką pradėti rinkti, patarčiau pradėti kolekcionuoti lietuvišką fotografiją. Šiandien yra puiki galimybė įsigyti ją nebrangiai. Ji prieinama, nes tiražuojama. Reikia kolekcionuoti sidabro bromido atspaudus, autoriaus pasirašytus ir, aišku, pirkti pirmuosius egzempliorius. Šios nišos lietuviai dar nėra atradę.
Pažįstu pasiturinčių žmonių, kurie savo sodyboje laiko dideles lauko skulptūras.
Po truputį atrandama skulptūra – kaip puikus kolekcionavimo objektas. Paprastai skulptūrą atranda žmonės, praėję tapybos kolekcionavimo etapą. Prasiplėtus akiračiui, pastebi, kad yra ir 3D menai. Gal vėliau jie pereis į kitą etapą. Pastebėję, kad yra dar viena laiko dimensija, pradės rinkti video, performansus ar dar kažką.
Tampa madinga interjere turėti kamerinę skulptūrą. Pažįstu pasiturinčių žmonių, kurie savo sodyboje laiko dideles lauko skulptūras. Labai gražus ir efektingas reiškinys. Bet jei nėra pakankamai pinigų ir sodybos, tai kamerinę skulptūrą gali įsigyti bet kas, ji tikrai pagyvins mažą kambario erdvę. Mitas, kad reikia didelių namų, didelių pinigų. Ne, reikia tik noro“, – dėstė Simona Skasgirytė-Makselienė.
Žaismingu stiliumi parašyta knyga „Menas ir pinigai“, kurią Simona Skaisgirytė-Makselienė išleido kartu su bendraautoriais, garsiais menotyrininkais Ernestu Parulskiu ir Aiste Paulina Virbickaite tapo parankiniu vadovėliu ne tik kolekcininkams, bet ir visiems meno mylėtojams, norintiems suvokti, kaip funkcionuoja meno rinka XXI amžiuje.
Kais lemia meno kūrinio vertę ir kainą
Į aukcioną patenka tikrai kruopščiai atrinkti darbai, kuriais nereikia abejoti. Pasiruošimas aukcionui trunka apie keturis mėnesius. Dirba visas „Meno rinkos agentūros“ kolektyvas, o pabaigoje įsijungia papildomai žmonių, kurių pagalba reikalinga, kad viskas sklandžiai įvyktų.
Mene, kaip niekur kitur, kaina nebūtinai susijusi su verte. Anot S.Skaisgirytės-Makselienės, praktikoje tai reiškia, kad galimi atvejai, kai mažaverčiai kūriniai nuperkami brangiai, o didelės vertės kūriniai gali būti parduoti pigiai. Aukcionas yra vienas iš efektyviausių būdų susieti kainą su verte, tačiau meno kūriniai kaip žinia parduodami ne vien aukcionuose.
„Meno kūrinių vertę sudaro tam tikrų ypatybių visuma. Kūrinys bus tuo vertingesnis, kuo akivaizdžiau jame atsispindės šios charakteristikos: aukšta meninė vertė, kūrėjo vardas, retumas, provinencija (kilmė), būklė bei technologinis išbaigtumas. Kiekvieno iš šių aspektų stoka mažina kūrinio vertę ir kainą, o sėkminga jų konsteliacija atsiperka įspūdingais kainų kilimais aukcionuose“, – aiškino S.Skaisgirytė-Makselienė.
Kūrinių vertę visame pasaulyje nustato meno kūrinių vertintojai, tad į aukcioną jis patenka po ekspertizės. S.Skaisgirytės-Makselienės išsilavinimas ir ilgametė praktika patvirtina jos kompetenciją. Devyniasdešimt procentų visų atvejų ekspertizę atlieku ji pati.
„Pamatau darbą ir jau žinau koks jis ir ko jis vertas. Dėl dešimties procentų vertinamų kūrinių tenka pasikonsultuoti su muziejininkais, kurie betarpiškai dirba su tuo autoriumi. Visados pagalbon pasitelkiu to autoriaus didžiausią autoritetą, parašiusį monografiją, muziejuje pristatinėjusį jo parodas, ar turintį didžiausią to autoriaus kolekciją. Kartais kreipiuosi į gimines, paveldėtojus“, – sakė specialistė.
Meno kūrinių vertintojas, pasak S.Skaisgirytės-Makselienės, – tai atskira profesija, reikalaujanti ir menotyrininko išsilavinimo, ir restauracinių dalykų išmanymo, ir nuolatinio dalyvavimo pirkimo-pardavimo procese. Jei nekilnojamojo kultūros paveldo vertintojai, restauratoriai Lietuvoje yra licenzijuojami ir jų veikla prižiūrima atitinkamų institucijų, tai meno kūrinių vertintojų veikla apskritai niekaip teisiškai nereglamentuojama, palikta savieigai. Iš esmės tai reiškia, kad meno kūrinių vertintoju gali pasiskelbti bet kas.
„Tai didžiulė įstatymų spraga, dėl kurios meno rinka neįgauna tokio skaidrumo, kaip kitos ekonominės veiklos. Nepaisant to, de facto aukcionų, galerijų, antikvariatų darbuotojai nuolatos vertina meno kūrinius, nes tai pradinis bet kurio pardavimo etapas. Valstybė turėtų nustatyti meno kūrinių vertintojų licencijavimo tvarką, skatinti kelti savo kvalifikaciją, specializuotis atskirose vertinimo srityse. Būtina sukurti Meno vertintojų etikos kodeksą, kuriame būtų įtvirtinti pagrindiniai šios profesijos etiniai principai, iš kurių svarbiausia – sąžiningumas meno kūrinio atžvilgiu (jį tiksliai aprašant ir nustatant autorystę bei objektyviai įvertinant)“, – šias mintis nebe pirmi metai akcentuoja S.Skaisgirytė-Makselienė.
Klausiu „Vilniaus Aukciono“ vadovės, ar per jos darbo metus teko pardavėjui, atnešusiam kūrinį į aukcioną, nusivilti, išgirdus, kad tai ne originalas?
„Teko. Lietuvoje yra padirbinėjamas Kasiulis, Kalpokas, Čiurlionis, Rimša, Samuolis, Šimonis, Kampas. Kam įdomu gali „Vilniaus Aukciono“ tinklalapyje pasmalsauti, panaršyti falsifikatų direktorijoje“, – sakė pašnekovė.
„Bene dažniausiai įvairiuose privačiuose aukcionuose tenka matyti Šimonio darbų. Ar tai padirbiniai?“
„Kaip minėjau Šimonio kūrinių pasitaiko padirbinių sąraše, tačiau žinant, kad jis buvo itin produktyvus dailininkas, mėgstantis replikuoti pats save. Kai reikėdavo dovanos, visa Kauno inteligentija traukdavo pas Šimonį. Jo marti duodavo pavartyti katalogą, kur užfiksuoti Šimonio geri, tarpukario art deco maniera atlikti darbai. Žmogus galėjo durti pirštu ir pasakyti – „man štai šitą“. Ir pats Šimonis padarydavo repliką. Ypač taip jis dirbo į gyvenimo pabaigą. Bet aiškiai matau, kad tai jo ranka daryta replika, – paveikslas neturi to virpesio, šviežumo, koks buvo tame pačiame darbe trečiajame dešimtmetyje. Todėl kainų takoskyra čia aiški. Trečiojo dešimtmečio, ypač art deco stiliaus darbai labai įdomūs, vertingi ir, jeigu Šimonis būtų pasilikęs dirbti toje stilistikoje, mes būtume turėję labai įdomų art deco dailininką. Bet jam buvo sunku pragyventi ir jis nuėjo kitu keliu. Panašiai kaip Kasiulis. Labai daug dailininkų replikuoja save. Ir yra itin mažai dailininkų, kurie turi tiek kūrybinės energijos, potencialo, kad nuolat vystosi ir stebina. Tarp tokių paminėčiau Praną Gailių. Iki pat gyvenimo pabaigos jis išliko gaivališkas ir labai įdomus, stebinantis savo kintančia stilistika, originaliais ciklais“, – aiškino mokslų daktarė.
„Vilniaus Aukciono“ vadovė turi ir savo asmeninę direktoriją, kurioje kaupiami nepriimtų, atmestų darbų fotografijos. Įvairūs autoriai, – jauni ir vyresni rašo, prašydami priimti jų darbus į aukcioną. Tai originalai, bet kūrėjams tektų dar ilgai padirbėti, norint patekti į aukcioną.
Meno rinkos „sanitaras“
Įtakingi meno rinkos žaidėjai – Aukciono namai ne tik tarpininkauja tarp meno kūrinio pardavėjo ir pirkėjo. Jie autentifikuoja ir atributuoja meno kūrinius, suteikdami jiems vertę, bet dirba kaip savotiškas meno rinkos „sanitaras“ savo filtru sulaikantis falsifikuotus kūrinius.
Labai nemaloni tema – meno kūrinių vagystės. Pasaulyje tokių vagysčių labai daug. Ką tik visus pribloškė didžiausia visų laikų meno kūrinių vagystė iš Dresdeno meno muziejaus. Kai kurios vagystės išaiškėja praėjus pusei amžiaus, o kai kurių paslaptis taip ir lieka neišaiškinta. Stambios meno vagystės iš muziejų dažniausiai būna užsakytos. S.Skaisgirytei-Makselienei sunku pasakyti kas dedasi tokių užsakovų galvose, mat visiems aišku, kad viešoje, legalioje rinkoje vogtų daiktų realizuoti neįmanoma. Variantai du: arba pavogti daiktai toliau juda konfidencialioje juodojoje rinkoje, arba užrakinami po devyniais užraktais išprotėjusio kolekcininko namuose, kadangi tokiu eksponatu net draugams pasigirti neišeitų.
Lietuva meno vagysčių istorijoje – ne išimtis. Pašnekovė primena bene žymiausią Lietuvoje laikytina 2008-aisiais įvykdytą smurtinę vagystę, kai buvo pagrobtos 272 ikonos iš Andrejaus Balyko kolekcijos. O tragiškiausiai pasibaigusi yra kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcijos vagystė.
Ne viena sanatorija, ligoninė susizgrimba, kad iš koridorių, fojė ir kabinetų dingo dar sovietmečiu kaboję meno kūriniai. Beje, kraustantis Vilniaus miesto savivaldybei iš Gedimino prospekto į naująjį pastatą Konstitucijos prospekte, dingo gausi tapybos darbų kolekcija, sukaupta per kelis dešimtmečius. Iš Renavo dvaro 2009 metais dingo trylika antikvarinių Vakarų Europos autorių kūrinių.
Štai jums ir atsakymas – vagysčių baimė yra pagrindinis faktorius, kodėl kolekcininkai nenori viešinti savo kolekcijų. „Tačiau paradoksali tiesa ta, – sako S.Skaisgirytė-Makselienė, – kad geriausias priešnuodis nuo vagysčių yra būtent viešumas. Viešumas iki (potencialios) vagystės (tarkime, savo kolekcijos albumo išleidimas) ir viešumas po vagystės. Na, ir kaip realizuoti kūrinį, kurio savininkas žinomas, apie įvykį praneša visos žiniasklaidos priemonės ir kuris iš karto įtraukiamas į dingusių meno kūrinių duomenų bazę.
Apie dingusius, pamirštus, prarastus ar pavogtus kūrinius skelbiama ir „Vilniaus aukciono“ www.menorinka.lt tinklalapyje, paslaugų skiltyje.
Čia skelbiama policijos departamento pavogtų kūrinių paieška, yra ir Interpolo ieškomų meno kūrinių duomenų bazė, kurioje reikia registruotis.
„Turiu pasakyti, kad galerijos ar autoriai tai daro labai vangiai. Mes atliekame tą filtro funkciją. Išaiškiname padirbtus kūrinius, falsifikuotus ir tam tikra dalimi vogtus kūrinius. Kad galėtume tai daryti kuo efektyviau, mums reikia kuo daugiau žinoti. Nesuprantu kodėl galerininkai tokius atvejus laiko konfidencialiam lygmeny, sakydami – vyksta tyrimai, negalima skelbti. Netiesa. Apie vagystes reikia skleisti žinią, drąsiai ir aktyviai dalintis faktais, nes tik viešumas gali užkirsti kelią tolimesniam tų kūrinių cirkuliavimui. Tokią informaciją savo tinklalapyje mes skelbiame nemokamai“, – paragino netylėti „Meno rinkos agentūros“ vadovė Simona Skaisgirytė-Makselienė.
