Elegijus Bukaitis (g. 1941 Vilniuje) – neeilinė nedidelės Lietuvos baleto bendruomenės asmenybė: energingas, ekscentriškas, su ypatingu humoro jausmu ir daugybe idėjų. Jo biografija, prasidėjusi Gelgaudiškio vaikų namuose, atvedė į vieną garsiausių visame pasaulyje klasikinio baleto šventovių – Agrippinos Vaganovos baleto akademiją (Sankt Peterburgas), kurioje jis mokėsi 1955–1962 metais, o 1971-aisiais baigė Leningrado konservatoriją ir gavo baletmeisterio režisieriaus diplomą.
Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre E.Bukaitis pastatė Piotro Čaikovskio baletus „Spragtukas“ ir „Gulbių ežeras“, Adolphe‘o Adamo „Žizel“, Eduardo Balsio „Eglę žalčių karalienę“, Johanno Strausso „Žydrąjį Dunojų“, Antano Rekašiaus „Aistras“ ir „Aurą“, buvo vienas pirmųjų Klaipėdos muzikinio teatro choreografų.
Dirbdamas Lietuvos vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose, E.Bukaitis su originalia ritminės ir plastinės improvizacijos sistema supažindino daugybę savo studijos lankytojų. Gausiai iliustruotoje knygoje „Liepsnojantis Maestro. Apie choreografą Elegijų Bukaitį“ – atidesnis žvilgsnis į E.Bukaičio kūrybą, paties choreografo mintys apie baleto meną, kolegų iš Lietuvos ir Rusijos žodžiai, skirti žaižaruojančio talento Maestro.
Knygą išleido „Krantų“ redakcija.
