„Šio susitikimo organizatoriai tikriausiai galvojo, kad aš, vakar sužinojęs, kad laimėjau „Metų knygos rinkimus“, švenčiau ir šiandien nelabai ką galėsiu pasakyti, – šmaikštavo laureatas, kai leidyklų vadovai Lolita Varanavičienė ir Valentinas Sventickas pirmąjį susitikimo su skaitytojais pusvalandį skaitė pasiruoštas tezes apie jį. – Prieš dešimt metų gal ir būčiau šventęs, bet dabar nebegaliu jums pasirodyti nederamai. Todėl švenčiu viduje.“
Per susitikimą, anot leidyklos „Tyto alba“ vadovės L.Varanavičienės, pristatytos „dvi su puse knygos“: apdovanotoji metų knyga „Du lagaminai sniego“, K.Navako sudaryta lietuvių liaudies lyrikos rinktinė „Dar penkios minutės nakties“ ir jo paties sukurtų eilėraščių knyga „Stalo sidabras“, kuria jis užbaigė tam tikrą kūrybos etapą.
Mokyklos laikais, kad būtų įdomiau, miegodavau ne lovoje, o ant savo rašomojo stalo, apsivilkęs švarką ir užsimovęs vieną kojinę. Dabar nuotykiai daugiau vidiniai, tai ir ceremonialai vidiniai.„Čia yra mano dvidešimties metų eilėraščiai, kurie, mano manymu, ko nors verti. Todėl vienoje rankoje jūs galite laikyti visa tai, kuo aš gyvenau tuos dvidešimt metų. Tačiau toliau norisi rašyti kitaip, o kadangi atsisėdu ir nesirašo – tai ir nereikia. Rašysiu eses, pjeses, noveles – savo apsisprendimą aiškino K.Navakas. – Bet aš žinau, kad tie eilėraščiai irgi ateis. Mano eilėraščiai ateis ne pas nieką kitą, o pas mane. Ir aš jų labai lauksiu.“
Rašytojas akcentavo, kad jam kuriant visada buvo svarbūs „ceremonialai“, todėl jis dažniausiai rašo naktį, klausosi muzikos ir pajutęs, kad kūrinys artėja prie pabaigos – įsipila taurę vyno.
„Mokyklos laikais, kad būtų įdomiau, miegodavau ne lovoje, o ant savo rašomojo stalo, apsivilkęs švarką ir užsimovęs vieną kojinę. Po to šie dalykai virto rimtesniais ceremonialais, kurie savaime vėliau nunyko. Dabar nuotykiai daugiau vidiniai, tai ir ceremonialai vidiniai“, – šypsojosi K.Navakas.
Šiam kūrėjui Metų knygos premija – toli gražu ne pirmoji. 2007-aisiais jis tapo ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Tačiau menininkas tikina, kad premijos jo neužmigdo ant laurų, nes jis nori ir toliau žaisti.
„Aš savyje laikau užspaudęs visus savo amžiaus tarpsnius – kartais būnu netgi senelis, ko dar nesu patyręs. Manyje gyvas ir vaikas, kurį aš kartais pasišaukiu. Tai labai siejasi su nevirtimu druskos stulpu, gavus kokią nors premiją ar kritinį jų skaičių. Noriu toliau žaisti, o koks nors pakabinimas šlovės galerijoje man trukdytų“, – tikino K.Navakas.
