Legendiniu tapęs „bohemiečių“ spektaklis grįžta vieninteliams pasirodymams, išsiilgtas ne tik kūrėjų, bet ir publikos, kurios noras dar kartą išvysti šį kūrinį paskatino VCO meno vadovę Dalią Ibelhauptaitę vėl suburti nepakartojamą komandą: Asmik Grigorian, Rafailą Karpį, Jeronimą Milių, Jovitą Vaškevičiūtę, Arūną Malikėną ir kitus.
„Svynis Todas“ tapo išskirtiniu spektakliu ne tik dėl visiškai naujos muzikos „bohemiečių“ repertuare, itin sudėtingo sceninio atlikimo, originalių kostiumų, bet visų pirma dėl to, jog atvedė į operos pasaulį didžiulį būrį jaunimo, kuris čia grįžta iki šiol. Kiek vėliau, VCO kartu su Lietuvos švietimo ministerija atliko eksperimentą, kviesdami paauglius iš įvairiausių šalies miestelių į operą. Po jos vykusioje apklausoje išaiškėjo stebinantys faktai: tik 9% Lietuvos rajonų ir miestelių vaikų yra buvę teatro spektaklyje, toks mažas lankomumas galioja ne tik nepasiturinčių šeimų vaikams, - daugiau uždirbančių tėvų atžaloms taip pat nėra išugdytas įprotis lankytis teatre, o 94% vaikų, apsilankiusių „bohemiečių“ spektaklyje mielai norėtų vėl sugrįžti.
Be to, dar per 2009 m. vykusią premjerą tapo aišku, jog paaugliai buvo žymiai geriau pasirengę priimti spektaklyje vaizduojamą pasaulį ir jo realybę. Jie nekvestionavo ir nesibodėjo vaizduojamo žiaurumo, smurto, jie suprato, jog tai – tik teatras ir tai nėra tikra ir iš karto susikoncentravo į pagrindinę mintį, teigiančią, jog nesvarbu, koks esi įskaudintas ar kokia gyvenimo neteisybė tave slegia, keršto ir neapykantoskelias niekuomet nenuves į šviesą... Beje, du „Svynio“ istorijoje gyvi išliekantys personažai ir yra būtent jauni, gyvenimo nesutepti įsimylėjėliai Joana ir Antonis. Būtent jiems ir priklauso ateitis bei galimybė kurti kitokį, naują, šviesesnį pasaulį. Dalia Ibelhauptaitė mano, jog nuo premjeros laiko jau užaugo nauja karta, ne tik nemačiusi spektaklio, bet ir dar neatradusi savęs operos pasaulyje, kuris šiandien yra itin atviras ir artimas aktualijoms bei esamojo laiko pulsui.
VCO tikisi, jog gruodžio mėnesį, ruošdami Kalėdų dovanas, apie operos teatrą pagalvos ir verslininkai, kurie turi galimybę užsakyti apsilankymus spektakliuose ir didesnėms grupėms paauglių iš tolimesnių Lietuvos miestų. Tiems, kurie iš tiesų norėtų, tačiau neturi jokių finansinių galimybių apsilankyti sostinės kultūros renginiuose.
Prisiminus 2009 m. premjerą, net šiandien neįtikėtinai skamba visų operos solistų, perpratusių miuziklo žanrą istorijos. Mokymaisi per naktis, anglų kalbos tarties tobulinimas, nesibaigiančios repeticijos, kiekvieno veiksmo scenoje skaičiavimas sekundės tikslumu... Skirtingai, nei operoje, miuzikle arija reiškia tris kartus intensyvesnį veiksmą, čia nėra momentų, kuomet galima patogiai atsistoti ir išdainuoti natas, čia viskas turi vykti vienu metu ir greitai, be to, aukščiausioje aktorinėje kokybėje. Ir jiems tai pavyko! Asmik Grigorian už Misis Lovet vaidmenį buvo net apdovanota aukščiausiu įvertinimu – Auksiniu scenos kryžiumi. Iki šiandien režisierė džiaugiasi, jog du mėnesiai intensyviausių repeticijų „bohemiečių“ istorijoje atsipirko, - ji įsitikinusi, jog net po dešimties metų vidury nakties pažadinti solistai ne tik mintinai sudainuos ariją, tačiau ir atliks visus surepetuotus veiksmus.
Nelengva tuomet buvo ir LVSO su maestro Gintaru Rinkevičiumi priešakyje. Pirmą kartą orkestro istorijoje šie muzikantai susidūrė su tokiu žanru, tokia muzika. Nėra abejonių, jog praktika su S. Sondheimo miuziklu, atvėrė duris ir tolimesniems eksperimentams kitokios operos stiliuose: L. Janačeko „Katia Kabanova“ ar neseniai nuskambėjusi K. Debiusi „Pelėjas ir Melisanda“.Jau nekalbant apie pačių VCO projektus su elektronikos ir roko muzikantais „XYZ“ bei „VCO ROCK“.
Visam ansambliui nenusileido ir Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai. Per visus metus nuo premjeros jie ne tik kas kartą su trenksmu grįždavo į sceną, vis dar atrodydami puikiai, bet ir buvo eksponuojami parodose. Kiekvieno solisto ir choro artisto kostiumas yra lyg tikras XIX a. rūbas, atkurtas iki mažiausios kišenės ir sagos tikslumo, tuo pačiu metu nestokojant teatrališkos fantazijos.
Visi, kada nors lankęsi „bohemiečių“ spektakliuose, žino, ką reiškia scenografo Dick Bird ir šviesų dailininko Peter Mumford pavardės. Šie britų scenos kūrėjai, - ilgamečiai teatro spektaklių apipavidalintojai bei režisierės D. Ibelhauptaitės kompanionai kas kartą sukuria tikrus stebuklus net pačiose teatrui netinkamiausiose erdvėse. Tai, ką jie realizavo „Svynio Todo“ spektaklyje turi būti tiesiog pamatyta, nes jokie apibūdinimai neatitiks to, kas išnyra ir mainosi prieš žiūrovo akis.
