E.Ulčinaitė pasakojo, kad šis laimėjimas jai buvo lyg „akmenėlis iš giedro dangaus“: „Kaip ir visos premijos, ši džiugina, nes tai yra įvertinimas. Bet tai ne mano vienos, bet ir visų senosios literatūros tyrėjų nuopelnas. Tokios mano ir nuotaikos.“
O D.Meiere teigia, kad pirmiausia jaučiasi laiminga ir dėkinga, o tada „šiek tiek sumišusi“: „Turbūt gavau šį apdovanojimą per anksti. Šv. Jeronimo premija skiriama tik vienąkart gyvenime. Man atrodo, kad iš lietuvių kalbos dar nesu atlikusi pakankamai vertimų. Juk iš italų kalbos išverčiau maždaug septynis kartus daugiau knygų. Taigi ši premija man taps įpareigojimu ir įsipareigojimu versti daugiau lietuvių [autorių]. Laimei, jau turiu konkrečių projektų“, – teigė ji.
E.Ulčinaitės vertimai išaugo iš pedagoginio ir mokslinio darbo
Paklausus, kurie vertimai kėlė didžiausią iššūkį, E.Ulčinaitė pažymi, jog daugiausia dirbo ties lotyniškos raštijos kultūra.
Būtent grožinės literatūros vertimas žadina vaizduotę, reikalauja kitokių raiškos priemonių bei kažką daugiau duoda.
„Man taip jau susiklostė, kad mano versti [lotyniškieji] tekstai žanriniu požiūriu labai skirtingi. Gali kilti klausimas, kaip žmogus tai suderina. Tarp jų yra Lietuvos geografiniai aprašymai, istoriniai, mitologiniai tekstai, – teigė E.Ulčinaitė. – Bet atsakydama į klausimą, kas sudėtingiausia, norėčiau kalbėti apie tai, kas maloniausia. Būtent grožinės literatūros vertimas žadina vaizduotę, reikalauja kitokių raiškos priemonių bei kažką daugiau duoda.“
Pasak pašnekovės, jai labiausiai patiko versti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poeziją, Ovidijaus „Herojų laiškus“ bei „Liūdesio elegijas“.
Iš senosios graikų kalbos 1984 metais ji išvertė vieną kūrinį – Marko Aurelijaus „Sau pačiam“. Pastaraisiais metais mokslininkė domėjosi senąja lenkų kalba, iš kurios vertė pirmojo Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus Petro Skargos „Seimo pamokslus“, M.K.Sarbievijaus tekstą „Maršalo lazda parodyta laidojant LDK maršalą Joną Stanislovą Sapiegą“.
Pašnekovė išryškino, kad būtent dėl humanitarinės kultūros – antikos autorių studijų, imitavimo – tapome integralia Europos valstybe. Ji pabrėžė, kad senojo VU studentų kūryba buvo neatsiejama jų mokymosi dalis, todėl turime turtingą lotyniškos literatūros palikimą.
„Kai po Nepriklausomybės atsirado daugiau galimybių keliauti, dalyvavau tarptautinėse konferencijose. Jose dalyvius nuolatos stebino, kiek daug pas mus lotyniškos literatūros ir kokia ji įdomi“, – teigė ji.
Pasak E.Ulčinaitės, visi jos vertimai išaugo iš pedagoginio bei mokslinio darbo.
„Kai dėsčiau VU, kuriame nebedirbu 10 metų, greta antikos autorių pradėjau skaityti XVI–XVII a. lotyniškosios Lietuvos literatūros kursą, – pasakojo E.Ulčinaitė. – Kadangi lotyniškoji lietuvių literatūra išaugo ant antikinės literatūros pagrindo, su studentais lygindavome tekstus. Tad buvo svarbu, kad jie atsektų, matytų, kaip ši tradicija ateina į Lietuvą ir yra perkuriama.“
D.Meiere: man patinka, kad esu atsakinga už kiekvieną išverstą sakinį
Lietuvoje D.Meiere žinomiausia dėl Kristinos Sabaliauskaitės romanų vertimų. 15min laureatė pasakojo, kad šios rašytojos kūryba – „didžiausias iššūkis, didžiausias malonumas ir didžiausia meilė: kuo sudėtingesnis ir tobulesnis tekstas, tuo įdomiau versti“.
Ji taip pat dirbo su naujausiuoju K.Sabaliauskaitės romanu „Petro imperatorė“. Ši knyga Latvijos skaitytojus pasiekė rugsėjo 22 dieną, o per pirmąją savaitę pateko ne tik į perkamiausių knygų dešimtuką, bet ir tapo Nr. 1 „Zvaigzne ABC“ knygynuose visoje Latvijoje.
Pirmieji kūriniai, kuriuos išvertė D.Meiere, buvo pora knygų vaikams, kurios taip ir nebuvo išspausdintos. Tačiau pirmasis tekstas, Latvijoje išvydęs dienos šviesą, buvo Sigito Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“ (2004).
Nėra „mažų“ tautų, kalbų ir literatūrų. Kiekviena jų yra brangenybė ir pasaulio puošmena.
Paklausus, ar buvo verta tiek metų investuoti į lietuvių literatūrą, D.Meiere neabejojo: „Nėra „mažų“ tautų, kalbų ir literatūrų. Kiekviena jų yra brangenybė ir pasaulio puošmena. O kiekvienoje literatūroje būna ir gerų, ir nuostabių, ir nieko nevertų knygų.
Aišku, kad literatūros, ypač verstinės literatūros, rinkoje ne viskas priklauso nuo kokybės, dažnai laimi į populiarumo bangą investuotos lėšos, daug kam daro įtakos pirkėjų nusistatymai prieš „nepažįstamą produktą“, o leidėjams visada yra saugiau leisti autorius, kurie jau išpopuliarėję visame pasaulyje. Bet esu įsitikinusi, kad mes – broliai ir kaimynai – turime pažinti vienas kitą, o susipažinimas per knygas yra geras, patikimas ir malonus suartėjimo būdas. Esu labai dėkinga Lietuvos kultūros institutui už paramą: dabar būna daug lengviau įtikinti latvių leidėjus, kad turime išleisti tą ar kitą lietuvių knygą“.
Paklausus, kodėl D.Meiere apskritai pasirinko vertėjo specialybę, ji juokauja, kad tai „latentinės grafomanijos pasireiškimas“.
„Dar mėgstu sakyti, kad vertėjo vaidmuo labai patogus ir saugus: gali kurti pakankamai laisvai ir tuo pačiu metu pasislėpti už autoriaus nugaros ir išvengti atsakomybės. O jei rimtai, man labai patinka būtent tai, kad galiu dirbti viena, būti atsakinga už kiekvieną savo išverstą sakinį, turėti apčiuopiamą darbo rezultatą ir gauti atsiliepimų iš skaitytojų. Man vertėjo darbas – idealus gyvenimo būdas, geras ir, svarbiausia, prasmingas užsiėmimas, kuris užtikrina ir kasdienę duoną, ir malonumą. Darbas, kuris niekada negali atsibosti, nes vis reikia įsikūnyti į naujus autorius, atkurti skirtingus jų balsus“, – sakė vertėja.
D.Meiere verčia ne tik iš lietuvių, bet ir iš italų, ispanų, katalonų kalbų. Šiose šalyse ji taip pat yra gavusi ne vieną įvertinimą. Jos teigimu, būtent Umberto Eco yra autorius, pavertęs ją literatūros vertėja:
„U.Eco „Rožės vardas“ buvo mano pirmas rimtas vertimas ir tapo geros knygos, tobulo, gilaus ir prasmingo teksto etalonu. Negaliu tvirtinti, kad U.Eco – mano mėgstamiausias rašytojas (iš savo italų autorių turbūt labiau myliu Sandro Veronesi, Primo Levi ir Italo Calvino), tačiau jis man padaręs didžiausią įtaką, galiu netgi sakyti, kad jis svarbiausias autorius mano gyvenime.“
