Spalio mėn. Vilniuje kelias dienas vykusi Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos (EFNIL) metinė konferencija „Kalba ir migracija“ daug ką atskleidė, kaip susidūrusios su nauja realybe šalys sprendžia iškilusius kalbinius iššūkius. Tarptautinė konferencija buvo užbaigta forumu „Europos kalbų politika – mitai ir realybė“, kuriame be tuo metu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko pareigas ėjusio Audrio Antanaičio su Lietuvos auditorija bendravo ir EFNIL prezidentė, buvusi ilgametė Danų kalbos tarybos direktorė dr. Sabine Kirchmeier, EFNIL prezidentės pavaduotoja, Krusko akademijos (Accademia della Crusca) atstovė, Modenos ir Reggio Emilia universiteto kalbotyros prof. Cecilia Robustelli, Norvegų kalbos tarybos narė dr. Leena Nissila bei Šveicarijos Fribūro (Fribourg) universiteto Daugiakalbystės instituto darbuotoja Susanne Obermayer.
Kalbai iššūkių kupinas laikas, todėl mitams ne laikas ir ne vieta
Pasak A. Antanaičio, kalbos politikos mitai gimsta tada, kai pasaulį kuri pagal savo žinių ir supratimo modelį. Pasaulis tampa paslaptingas, baugus ir norėdamas kompensuoti tą baimės jausmą, pradedi kurti mitus.
„Žinoma, mitai gimdo grožį gyvenime. Bet Aristotelis yra pasakęs, kad mitai ir mokslas yra du skirtingi dalykai, ir sukūrė mokslo modelį. Mitai tokie, kad apie Europos kalbų politiką mes Lietuvoje žinome labai nedaug, dėl to kartais girdime, kad nėra kalbų politikos Europoje, nėra kalbų įstatymų, nėra kalbų institucijų. Kad tas mitologinis tikėjimas šiek tiek susvyruotų, šis pokalbis yra galimybė išgirsti realią situaciją ir tikrą informaciją apie tai, kas vyksta Europoje, kurios dalis mes esame ”, – sakė A. Antanaitis.
EFNIL prezidentės S. Kirchmeier teigimu, konferencijai temą „Kalba ir migracija“ dar praėjusiais metais išrinko kolegos iš Lietuvos, tačiau tada niekas nė nenumanė, kad šiemet Ukraina bus niokojama karo ir susidursime su situacija, kai dešimtys milijonų nuo karo bėgančių Ukrainos gyventojų yra priversti prašytis prieglobsčio kitose Europos valstybėse. Taigi, su šia realybe daugiau ar mažiau susiduria daug šalių.
„Pavasarį pastebėjome, kad ši tema bus dar labiau aktuali, nei numanėme. Per šias kelias konferencijos dienas aptarėme, ką žinome apie kalbą, kokias praktikas pasitelkiame skirtingose šalyse, kokių pavyzdžių turime, kaip galima tyrinėti kalbą apie migraciją / migrantų kalbą, kaip gauti patikimus duomenis iš migrantų, kaip valdome savo kalbas, ar svarbu toliau mokytis savo gimtosios kalbos, kai esi migrantas, ar reikėtų pakeisti kryptį ir mokytis šalies, į kurią atvyksta, kalbos, kokius istorinius duomenis turime šia tema”, – sakė S. Kirchmeier.
Dalindamiesi patirtimi EFNIL partneriai sutarė, kad tarp šalių yra daug panašumų, bet dar daugiau skirtumų. Juos lemia šalių dydis, susiklosčiusios kalbinės tradicijos. Vienaip kalbinės integracijos klausimus sprendžia Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, kitaip – Liuksemburgas ar Šveicarija, kur istoriškai vyrauja kelios valstybinės kalbos. Daugelis Europos lingvistų pritarė, kad atvykusiuosius būtina integruoti į savo terpę: vaikai turi eiti į mokyklas, kur mokoma valstybine, o ne tautinių mažumų kalba, turi būti organizuojama kuo daugiau nemokamų valstybinės kalbos kursų suaugusiesiems.
Kokias kalbų politikos gaires brėžia Lietuva ir kitos šalys?
Apie Lietuvos kalbos institucijų veiklas daugelis puikiai žinome, tačiau kokią praktiką naudoja kitos Europos šalys? Kaip prie diskusijų stalo susirinkę lingvistai sutarė, Lietuvos atvejis yra išties išskirtinis – ši kalba turi mažai vartotojų, todėl jai reikalinga didesnė apsauga.
Lietuvoje pastaraisiais metais pastebimai padidėję atvykstančių į Lietuvą užsieniečių srautai. Šiuo metu didžiausia migracija iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos, taip pat plūsta ir nelegalūs migrantai. Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja, mokyklinės lituanistikos tyrėja dr. Aurelija Tamulionienė konferencijoje atkreipė dėmesį, kad, nors ilgą laiką Lietuvoje buvo stebima stipri anglų kalbos įtaka, jos spartus plitimas, šiuo metu itin auga rusakalbių skaičius. „Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kurioje yra mokyklų tautinių mažumų kalbomis, daugiausia lenkų ir rusų. Imigrantai iš slavakalbių šalių renkasi šias mokyklas, todėl galimybės jiems išmokti lietuvių kalbos yra sunkesnės“, – pastebėjo mokslininkė.
Visgi iššūkių kyla ir kitoms šalims, apie jų kalbų politiką forume „Europos kalbų politika – mitai ir realybė“ papasakojo iš skirtingų šalių atvykusios lingvistės.
Danijoje anglų kalba labai paplitusi, bet neišsiversi be danų kalbos
Pristatydama savo šalies kalbinę situaciją EFNIL prezidentė dr. S. Kirchmeier pripažino, jog Danija yra viena iš trijų Europos šalių (kitos jos paminėtos yra Nyderlandai ir Suomija), kur anglų kalba paplitusi labiausiai, ypač mokslo srityje. Ji paaiškino, kad universitetuose bakalauro studijos vyksta danų kalba, tačiau magistro studijų ir aukštesnių mokslo pakopų kalba yra anglų. Nepaisant to, visai nesvarbu, kokiu tikslu kitakalbis atvyksta į Daniją – mokytis, dirbti ar ieškotis prieglobsčio, jam vis tiek reikia mokytis danų kalbos – su anglų neišsiversi. Valstybė pasirūpina, kad šalyje būtų pakankamai danų kalbos kursų.
Danija yra karalystė ir danų kalba įtvirtinta karališkaisiais įsakymais.
Danijos atstovė priminė istorines aplinkybes, nulėmusias tvirtas danų kalbos pozicijas. Danų kalba egzistuoja jau tūkstantį metų, iš jos išsirutuliojo švedų ir norvegų kalbos, tad kas gi jai galėtų grėsti, net jei jos statusas iki šiol neįteisintas šalies įstatymuose. Danija yra karalystė ir danų kalba įtvirtinta karališkaisiais įsakymais, be to, pati visuomenė jaučia pareigą, kad danų kalba nebūtų žeminama, išliktų natūralia bendravimo priemone. Visose mokyklose mokoma danų kalba, išskyrus vokiečių gyvenamose teritorijose įsteigtas pavienes vokiečių mokyklas, tačiau joms valstybė neteikia ir finansinės paramos.
Italijoje kalbos klausimus sprendžia paskirtos ministerijos
EFNIL prezidentės pavaduotoja italų kalbininkė prof. C.Robustelli pabrėžė, kad valstybė kalbos reguliavimu Italijoje neužsiima – kalbos klausimus šioje šalyje sprendžia Užsienio reikalų ir Švietimo ministerijos. Taip pat labai svarbu, kad Italijoje įstatymų saugomos yra tautinių mažumų kalbos bei dialektai. Profesorė akcentavo, jog reikia ypatingą dėmesį kreipti į tai, kaip keičiasi kalba.
Italijoje nėra atsakingų už kalbos įstatymų viešinimą institucijų.
„Italų kalba yra pagrindinė kalba Italijos Respublikoje, ją vartoja 60 milijonų italų. Taip pat tai – San Marino Respublikos, Vatikano kalba. Šia kalba ar jos skirtingais dialektais kalbama ir kai kuriuose Monako regionuose. Italų kalba tapo Italijos Respublikos oficialiąja kalba tik po Italijos suvienijimo, tai įvyko 1871 m. Prieš tai Italijos teritorija buvo ilgai padalinta į daug mažų apskritėlių, kalbančių skirtingais dialektais. Italijoje 12 kalbinių mažumų yra saugomos įstatymų. Taip pat Italijoje nėra atsakingų už kalbos įstatymų viešinimą institucijų.
Kalbos klausimus čia sprendžia minėtos ministerijos, bet jos neužsiima reguliavimu. Pagrindiniai planai, susiję su kalba, yra jos vartosenos klausimai bei mažumų apsauga. Pastaruoju metu tapo labai svarbu suteikti lygiavertę padėtį moteriškosios giminės žodžių formoms italų kalboje (istoriškai kai kurios turėjo tik vyriškąją formą, pvz. profesijų pavadinimai – aut.). Viena esminių Italijos kalbos politikos krypčių yra būti ir veikti dabartyje, būti matomiems. Taip pat svarbu jausti, kaip kalba keičiasi“, – savo šalies kalbos aktualijomis dalijosi C. Robustelli, seniausios pasaulyje kalbos institucijos „Academia della Crusca“, įkurtos 1583 m. Florencijoje, atstovė.
Norvegų kalba šiemet įgijo valstybinės kalbos statusą
Norvegijos atstovė dr. L. Nissila išskyrė tai, jog kalbų politika šalyje vykdoma tarpsektoriniu principu – už kalbą ir su kalba susijusius įstatymus yra atsakinga Kultūros ministerija, kuri toliau apžvelgia, kaip jų laikomasi kitose institucijose.
„Dirbu Norvegijos kalbos komisijoje, kuri yra Norvegijos kultūros ministerijos įsteigta institucija. Tad už Norvegijos kalbos politiką yra atsakinga Kultūros ministerija. Kalbos komisija pasirūpina, kad įstatymai pasiektų visus sektorius, nes vykdome tarpsektorinę politiką (angl. cross-sectoral policy). Norvegijoje turime išsaugoję ilgametes kalbos politikos tradicijas, kurios remiasi dviem kalbos standartais.
Norvegų rašytinė kalba turi dvi versijas – niunoško ir bukmolo, susiformavusias dėl istorinių aplinkybių. Niunoško kalbos varianto pagrindas yra senoji norvegų kalba, o bukmolas – danų, valdžiusių Norvegiją beveik 400 metų, kalbos pagrindu susiformavęs kalbos variantas. Per trumpą laiką norvegų kalbos politika drastiškai pasikeitė – nuo dviejų standartų laikymosi iki 2008-aisiais pasirašyto įstatymo, kuris pavertė įstatymą ir pačią kalbos politiką tarpsektoriniais.
Remiantis šiuo dokumentu, norvegų kalbos politikos principų turi būti laikomasi visuose visuomenės sluoksniuose ir situacijose, o tautos atstovų atsakomybė yra rodyti pavyzdį, kaip normų reikėtų laikytis. Taip pat nuo 2008 m. kalbos įstatymas saugo ir tautinių mažumų kalbas, tokias kaip samių ir kt. Šių metų pradžioje Norvegija parengė su kalbos politika susijusį dokumentą, vadinamą Baltąja knyga, kuriuo teigiama, kad abu oficialūs norvegų kalbos variantai pirmą kartą šalies istorijoje įgauna valstybinės kalbos statusą.
Norvegijoje stengiamasi pažaboti vis labiau įsigalinčią anglų kalbą, nes suprasta, jog ilgainiui norvegų kalbos variantai bus visiškai išstumti iš kai kurių sferų.
Šalyje privalu vartoti bent vieną iš oficialios kalbos variantų visame viešajame gyvenime, kalbos vartosena stebima visuose sektoriuose, daugiausia dėmesio skiriama naujų terminų kūrimui ir žodynų rengimui. Svarstoma netgi atsisakyti visų angliškų internetinių adresų ir palikti tik norvegiškus. Taigi, pagrindiniai norvegų kalbos politikos tikslai – išsaugoti norvegų kalbą bei apsaugoti visas Norvegijoje vartojamas oficialias kalbas“, – pasakojo dr. L. Nissila.
Šveicarijos daugiakalbystė. Bet ar tikrai?
„Diskusijos tema tikrai puiki, nes apie Šveicariją ir jos kalbas egzistuoja gausybė mitų. Iš tiesų Šveicarijoje yra keturios valstybinės kalbos: didžiausia populiacija kalba vokiečių kalba (maždaug du trečdaliai gyventojų), antra daugiausia vartojama kalba – prancūzų (ja kalba maždaug ketvirtadalis gyventojų), toliau – italų kalba (ją vartoja maždaug 8 proc. gyventojų) bei retoromanų kalba (ja kalba apie pusė procento gyventojų). Žinoma, kaip ir visur, Šveicarijoje gyvuoja ir kalbos, kuriomis kalba imigrantai. Kalbos Šveicarijoje yra pasiskirsčiusios pagal teritorijas – nors pati šalis ir polilingvistinė, tačiau kiekvienas regionas kalba skirtinga kalba.
Pavyzdžiui, Ženevos regionas yra prancūzakalbis, todėl visi dokumentai ten yra skelbiami prancūzų kalba, o štai Ciuricho regionas kalba vokiečių kalba, todėl jame visi dokumentai yra skelbiami vokiečių kalba. Taigi Šveicarija yra daugiakalbė, bet jos žmonės – ne. Nors dauguma gyventojų nekalba visomis keturiomis kalbomis, daugiakalbystė yra labai svarbi šveicarų tautinės tapatybės dalis. Taip mano apie 75 proc. gyventojų.
Tai, jog Šveicarija yra daugiakalbė, iš tiesų yra mitas.
Tai labai įdomus dalykas – nors patys gyventojai ir nekalba tomis kalbomis, tačiau didžiuojasi tuo, kad šalyje yra tiek kalbų. Mokyklose nėra populiaru mokytis kitų regionų kalbų – jei esi iš vokiečių kalbą vartojančios Šveicarijos dalies, dažniausiai pasirinksi mokytis anglų, o ne prancūzų kalbą, nes regionas, kuris kalba prancūziškai, atrodo toli.
Prancūzakalbė Šveicarijos dalis visai noriai mokosi vokiečių kalbos, kadangi tas šalies regionas yra ekonominis Šveicarijos variklis, bet prancūzakalbiams vokiečių kalba atrodo sunki. O išmokus literatūrinės vokiečių kalbos ir atvykus į Ciurichą nieko suprasti nepavyks, nes ten vyrauja šveicariškas dialektas. Žinoma, valdžia stengiasi, kad kalbų mokymasis atrodytų patrauklus. Taigi, kaip matote, tai, jog Šveicarija yra daugiakalbė, iš tiesų yra mitas“, – gyvenimo daugiakalbėje šalyje ypatumais ir iššūkiais dalijosi Šveicarijos lingvistė S. Obermayer. Ji pasakojo, jog skirtingomis kalbomis kalbantys šalies kantonai dažnai pasirenka ir priešingus politinius sprendimus. Visi esame girdėję, kad Šveicarijos Konfederacijoje populiarūs referendumai įvairiais politiniais klausimais, todėl nusivylimas, kad „tie ir vėl ne taip nubalsavo“, yra dažnas reiškinys, paradoksalią situaciją nusakė Šveicarijos atstovė.
Estai stoja už savo kalbos išsaugojimą tiek virtuvėje, tiek moksle
Lietuvos garbės konsulė Estijoje lingvistė prof. Birute Klaas-Lang pasakojo, kad ir jos šalis laikosi panašių nuostatų kaip ir Norvegija. „Manau, kad XXI amžiuje ir milijonas kalbančiųjų turi teisę turėti savo kalbą savo šalyje ir turi teisę reikalauti, kad visi tie, kurie nori toje šalyje gyventi, išmoktų jos kalbą. Ir vartotų ją visur, ne tik šeimose ir parduotuvėse, bet taip pat ir rašytų ja mokslo straipsnius“, – teigė ji ir patvirtino, jog Estijoje yra priimta kalbos strategija iki 2035 m., ir viena iš ten numatytų sričių, kur siekiame išsaugoti estų kalbą, yra universitetai ir mokslas.
Konferenciją organizavo Lietuvių kalbos institutas (LKI), Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir EFNIL. EFNIL – tai Europos Sąjungos ir kelių kitų Europos šalių svarbiausias kalbos politiką formuojančias ir kalbą tiriančias institucijas vienijanti organizacija, įkurta 2003 m. spalio 14 d. Stokholme. Pagrindinis jos tikslas – palaikyti Europos kalbinę įvairovę kaip žemyno kultūrinių ir socialinių skirtybių pagrindą. Kasmet konferencijoje iškeliama vis kita kalbų politikos aktualija – terminologijos padėtis ir ateitis, vertimo ir vertėjų rengimo problemos, nacionalinių mokslo kalbų padėtis ir perspektyvos, žodynų problemos ir kt. Lietuvai atstovaujančios institucijos VLKK ir LKI narystę EFNIL pradėjo 2004 m.
Kitais metais EFNIL konferencija vyks Slovėnijoje, Liublianos mieste. Jos pagrindinė tema bus „Žmonių ir žmonėms: internetiniai žodynai, kalbų portalai ir kalbos vartotojų vaidmuo“.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
