Šia proga sodyboje vyko renginys „Vilių Orvidą prisimenant“. Susirinkusieji klausėsi multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio koncerto, žiūrėjo „Lėlės“ teatro Vytauto V. Landsbergio režisuotą spektaklį „Vilis“.
Apdirbti akmenį Vilius išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazimiero Orvido. Kurį laiką kūrė antkapinius paminklus, o vėliau gimtojoje tėvų sodyboje ėmė formuoti muziejų – dvasinį centrą. Sovietmečiu valdžia jo kūrybiniams sumanymas trukdė, keletą kartų sunaikino tai, kas buvo padaryta. Vėliau, prasidėjus Atgimimui, Viliui kurti pasidarė lengviau, nors jo sodyba tuo laiku Lietuvoje atskirų žmonių vis dar buvo vertinama labai skirtingai.
Didžiausias darbas formuojant šią sodybą-muziejų-dvasinį centrą buvo padarytas Gargždelės apylinkėse vykstant melioracijos darbams. Laukai čia nusėti rieduliais. Vilius Orvidas, lankydamas tas vietas, žymėdavo labiausiai jo dėmesį patraukusius akmenis ir, anot jo paties, „gelbėdamas juos“ vežė tuos akmenis į tėvų sodybą, kiekvienam iš jų suteikdamas vienokią ar kitokią funkciją. Dalis akmenų buvo panaudota kuriant kryžius, iš kitų buvo iškaltos skulptūros, antkapiniai paminklai, dar kiti tapdavo sodyboje formuojamų didžiulių mitologinių kompozicijų dalimi.
V.Orvido akmeninės ir medžio skulptūros puošia ne tik jo suformuotą Orvidų sodybą-muziejų. Jų nemažai yra įvairiose Lietuvos kapinėse, bažnyčių šventoriuose ir kt.
Orvidų sodyboje daugelį metų lankydavosi, dažnai ir gyvendavo nemažai dvasinės pusiausvyros šiame pasaulyje ieškančių žmonių. Vilius Orvidas suteikdavo jiems pastogę, sudarydavo galimybę grįžti į visavertį gyvenimą. Čia lankydavosi daugybė studentų, piligrimų, žinomų mokslo, meno ir visuomenės veikėjų.
1989 m. Vilius priėmė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą.
Vilius visai nemanė, kad jis čia kuria kažkokį meną, kurio pamatyti atvažiuos žmonės iš viso pasaulio. Sodyba gimė iš vidinių ieškojimų, filosofinių pamąstymų, kaip gyvenimo būdas. Pirmiausia siekta gelbėti melioracijos naikinamą natūralią gamtą: į savo kiemą vežė šimtamečius ąžuolus, rakandus iš nugriaunamų sodybų, gelbėjo didelius Žemaitijos riedulius nuo sunaikinimo ir pavertimo skalda. Tarp šių gelbėjamų daiktų Vilius pastatė ir savo bei draugų kurtas skulptūras. Tai tapo spontanišku unikalumu, kuris nebuvo iš anksto suplanuotas.
Beje, šiandien šį sodyba, užsienio ekspertų įkainuota milijonais dolerių, Jono Meko rikiuota prie Čiurlionio, Mačiūno pasaulinio lygio darbų, akivaizdžiai nyksta... Tokia padėtis po 20 metų, kas bus dar po 20-mečio?..
