Valakampiuose (Vaidilutės g. 79) esanti rezidencija atvers duris visuomenei. Šeštadienį nuo 16 val. joje vyks „Laimės ratas“, specialią programą pristatysiantis gimtadienio renginys. Apie jį daugiau 15min jau rašė čia. „Laimės ratas mums yra konceptualus įrankis skaityti praeitį ir ateitį, kadangi jis vis išsuka naujų vizijų“, – komentavo M.Lipšic.
– Taigi kaip per tuos 10 metų sekėsi vystyti „Rupert“ ir kokius didžiausius savo pasiekimus išskirtumėte?
M.Lipšic: Stebint kultūros lauką Lietuvoje viena iš didesnių „Rupert“ sėkmių yra ta, kad institucija apskritai sulaukė šio jubiliejaus. Mažos organizacijos dažnai būna priklausomos nuo vieno idėjinio žmogaus, o štai „Rupert“ skirtingais laikais vadovavo skirtingi žmonės, bet jis vis tiek išlaikė savo būvį gilinantis į profesionalaus meno lauką.
J.Reklaitė: Tik ką įkurtos rezidencijos veiklai didelę įtaką darė Steigiamoji taryba, vėliau 6-erius metus „Rupert“ vadovavo Justė Jonutytė, o aš prie įstaigos vairo stojau tik prieš 3-ejus metus. Man atėjus jau buvo užduotas dinamiškos institucijos tonas ir vykdoma veikla per edukaciją, rezidencijas bei viešąją programą, visa tai yra tęsiama ir nuolat adaptuojama prie kintančių poreikių.
Manau, kad bet kokia institucija pirmiausia yra žmonės su savo matymu, vizijomis ir ambicijomis.
Manau, kad bet kokia institucija pirmiausia yra žmonės su savo matymu, vizijomis ir ambicijomis. Dabartiniai mūsų kuratoriai plėtoja savo autorines programas. Mes stengiamės skirti kuo daugiau resursų veiklos įvairovei, komfortiškos darbo ir kūrybos atmosferos kūrimui ir pasiliekame daug laisvės eksperimentui. Tad ir griežto aiškumo, kas būsime po 10-ies metų, sąmoningai neturime.
– Galbūt sėkmė ir tai, kad vadovai keičiasi ir palaiko kokybę. Dažnai būna, kad vienai institucijai žmogus vadovauja daugelį metų, todėl į jo daržą neateina naujų vėjų.
J.Reklaitė: Natūralu, kad kultūroje ši problema egzistuoja. Visgi esame maža šalis, todėl palaikyti kaitą ir išlaikyti kokybę yra šioks toks iššūkis. Kita vertus, esama tiek daug iniciatyvų, kurios blykčioja it kokie meteoritai. Žmones tam tikru laikotarpiu sužavi kokia nors mintis, ji materializuojasi, tikslas įvykdytas – ateina tam tikras nuovargis ir viskas tuo pasibaigia, neretai ir finansavimo sistemoje nėra tęstinumo. Todėl pritariu Monikai, kad „Rupert“ identiteto išlikimas per šiuos 10 metų yra labai svarbus. Kažkuria prasme „Rupert“ tapo platforma, kurioje galima reikštis ir man atrodo, kad tai labai svarbus ir tam tikro tvarumo dėmuo.
Čia iš menininkų nereikalaujame staigaus rezultato – juk per mėnesį sukurti parodą yra didžiulis spaudimas.
– O kada dar rezidencija yra sėkminga? Kuomet iš jos išėjusio kūrėjo paroda pakliūva į garsią bienalę? Joje turi gimti garsus vardas?
M.Lipšic: Pirmoji menininkų rezidencijų programa Lietuvoje buvo Nidos meno kolonija, o „Rupertas“, ko gero, buvo antrasis. Daugelis anuomet į jo atsiradimą žiūrėjo skeptiškai ir visuomenei užtruko suvokti ir pamatyti, kad tokios įstaigos neša ilgalaikę naudą kultūros laukui ir visuomenei. Čia iš menininkų nereikalaujame staigaus rezultato – juk per mėnesį sukurti parodą yra didžiulis spaudimas. Mes esame orientuoti į tyrimą ir procesą. Paradoksalu, kad nesant prievolei žmonės kaip tik nori dalytis ir iš to dažnai gimsta įvairūs renginiai. Toks darbo principas yra patrauklus ir menininkams iš užsienio. Sulaukiame labai daug paraiškų iš viso pasaulio, bet atrinkti galime mažiau nei 10 proc.
– Ar galėtumėte įvardinti skaičiais?
M.Lipšic: Šįmet gavome 530 paraiškų, o galimybę čia būti galėsime suteikti daugiausia 30-iai.
„Rupert“ padeda plėtoti tarptautinius ryšius.
J.Reklaitė: Man regis pradėti reiktų nuo bendro supratimo, kokią vietą rezidencijos užima kultūros ekosistemoje. Tai tam tikra prasme yra komforto ir laiko kūrybai suteikimas menininkui, todėl rezidencijos, ypač trumpalaikės, veikla negali būti tiesiogiai orientuota į rezultatą. Menininkams reikalinga erdvė, padedanti atsitraukti nuo kasdienių įsipareigojimų, susitelkti, atlikti tyrimą ar tam tikrą kūrybinio proceso etapą.
Be to, „Rupert“ padeda plėtoti tarptautinius ryšius. Galbūt rezidentas, per porą mėnesių čia nepabaigs savo filmo, tačiau jis tikrai atneš naujų idėjų vietos kultūros laukui, vyks žinių apykaita. Be to, pastebime tendenciją, kad nemažai rezidentų vienu ar kitu būdu grįžta ir jų veiklos rezultatus mes dažniausiai turime galimybę pamatyti. Bet tai pabrėžtinai ilgalaikis procesas.
– O kaip atrodo diena rezidencijoje? Yra edukacijų, konsultacijų, pristatymų laikai?
M.Lipšic: Jau aplikuodami menininkai pasiūlo, ką norėtų dirbti, ir jeigu juos atrenkame, stengiamės suteikti kuratorinę pagalbą, kartu vystant ir dalinantis idėjomis, sujungti su meno lauko profesionalais, kitais menininkais, institucijomis. Pavyzdžiui, šiuo metu pas mus apsistojusi japonų menininkė, kuri domisi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje vyravusiu televizijos ir filmų įgarsinimu. Kitaip nei Vakaruose, televizijoje ant originalaus filmo garso tiesiog uždėdavo balsą. Jai tai pasirodė beprotiškai įdomu. Ir štai viena iš „Rupert“ praktikančių padeda jai surasti tuos filmus ir netgi įgarsintojus. Dažnai suvedame menininkus su vietiniais kūrėjais, užsimezga ilgalaikiai projektai, draugystės. Kartais menininkai dėl to lieka gyventi Lietuvoje. Taigi mūsų pagalba vystant individualų projektą kartais būna lemiama.
– Galbūt tai paneigia ir vienumoje dirbančio menininko-genijaus kultą – menas gimsta santykyje su kitais. O ar architektūra, kurioje gyvena kūrėjas, yra svarbi?
Vilnius jau kurį laiką turi verdančios šiuolaikinio meno scenos reputaciją.
J.Reklaitė: Nežinau, kaip Monikai atrodo, bet aš jau keletą metų skaitydama paraiškas pastebiu, kad dauguma mini architekto Audriaus Ambraso sukurtą pastatą, kuriame esame įsikūrę. Jis tapo „Rupert“ įvaizdžio dalimi, savotiška ikona. Visgi svarbus ne tik namas, bet ir aplinka, kurioje jis stovi. Namas apsuptas miško, paplūdimio, čia galima mėgautis tyla ir ramybe, bet užtenka 20-ies minučių nukakti iki itin aktyvaus sostinės centro. Vilnius jau kurį laiką turi verdančios šiuolaikinio meno scenos reputaciją. Tad galimybė ir atsitraukt nuo miesto šurmulio, ir dalyvauti aktyviose veiklose rezidentams yra ypač svarbi.
Neretai atvažiavęs rezidentas čia pasijunta tarsi sanatorijoje. Be kita ko, yra daug įstabių rezidencijų pasaulyje, kurios išsiskiria savo ypatinga vieta, bet taip pat neretu atveju tai yra tik vieta, kur menininkas gauna raktus ir biudžetą, bet lieka vienas su savo veikla. Jeigu „Rupert“ nebūtų kuratorinės ir kitokios pagalbos ir tų kavos pertraukėlių drauge, manau, kad ši institucija nebūtų tokia sėkminga. Todėl manau, kad čia veikia gera pastato, vietos ir veiklos sinergija.
– Minite, kad čia suteikiamas ne tik apgyvendinimas, bet ir kuratorinė pagalba. Kaip dar vertintumėte „Rupert“ tarptautinį konkurencingumą? Bandžiau paguglinti TOP10 geriausių rezidencijų pasaulyje, bet nelabai kas paaiškėjo.
J.Reklaitė: Specialaus tyrimo nedariau, bet mane stebina, kad iki šiol kartais kas nors vis parašo: anksčiau paminėjus Lietuvą išgirsdavai Jonas Mekas, o dabar sako „Rupert“. Kai kuriuose kultūros centruose, kaip antai Berlyne, Londone ir Amsterdame, žmonės kalba apie mistišką rezidenciją Vilniuje.
M.Lipšic: Tokios rezidencijos kaip „Rupert“ yra nemokamos, jų tikslas yra ne komercinis, todėl sudėtinga reitinguoti. Tiesioginio pelno rezidencijų programa neneša ir stengiasi pati save išlaikyti.
– Kaip suprantu, kiekvienais metais „Rupert“ turi ir savo temą, į kurią įsitraukia rezidentai, bei visuomenei pateikiamas leidinukas?
J.Reklaitė: Kol kas kiekvienais metais turime temą, pavyzdžiui, šįmet ji yra „Magija ir ritualai“. Tačiau vis dar diskutuojame, kiek temos turi padėti, atliepti aktualius poreikius, kad neužgožtų individualių menininkų planų. Iš dalies šioms metų temoms atskleisti buvo sukurtas ir „Rupert“ žurnalas, kuris veikia kaip savotiškas archyvas. Rezidencijoje sukuriama labai daug kokybiško ir įdomaus turinio, kuris, kaip proceso dalis, nebūtinai randa kitus formatus išvysti dienos šviesą.
Ateityje mąstome apie tarpines sritis ir zonas, kuriose susisiekia menas ir mokslas arba kitos sritys.
– O kodėl „Magija ir ritualai“ atkreipė jūsų dėmesį? Tai atspindi Europos šiuolaikinio meno tendencijas? Kodėl prireikė gotikos?
M.Lipšic: „Magija ir ritualai“ turi nemažai atspindžių šiuolaikiniame mene, juolab ritualas, kaip žmogaus prigimtis, atsispindi kasdienybėje. Taigi įprastai temos ateina iš noro įsigilinti. Ateityje mąstome apie tarpines sritis ir zonas, kuriose susisiekia menas ir mokslas arba kitos sritys.
– Iš tiesų skaitant šiuolaikinio meno kūrinių anotacijos neretai atrodo, kaip mokslinis tyrimas, jungiantis įvairias disciplinas nuo humanitarikos iki programavimo.
M.Lipšic: Kalbant apie šiuolaikinio meno analitinį charakterį, tai svarbu dėl paties šiuolaikinio meno lauko. Kaip ir kiekvienoje srityje, norint ką nors sukurti ir pristatyti visuomenei, turi būti padaryta labai daug nematomo darbo, tam, kad menininkai sukurtų aktualius ir įtaigius kūrinius, jie dažnai praleidžia daug laiko gilindamiesi. Taip, kaip kitose srityse egzistuoja moksliniai tyrimai, straipsniai, analizės, statistikos duomenų rinkiniai, šiuolaikiniame mene prireikia kitų įrankių.
– Galbūt pavyko užčiuopti, ar kas nors per 10-etį realizavosi moksle ir technologijose, bet ne tik mene?
J.Reklaitė: Tokį dalyką atsekti būtų labai sunku. Idėjos duoda impulsus, bet nebūtinai tampa tiesiogiai atsekamu ir įvardijamu kūnu. Bet toliau su savo tyrimais ir transdisciplininiais atradimais nukeliavusiųjų tikrai buvo.
Idėjų mes nesisaviname – mums rūpi jas generuoti.
– Na, šįmet Venecijos meno bienalėje dalyvauja Robertas Narkus, kuris per fermentaciją nagrinėjo nuojautą.
J.Reklaitė: Taip, jis, beje, yra „Rupert“ alumnas ir, ko gero, jo įkurta „Autarkia“ buvo subrandinta alternatyvios edukacijos programos metu. Kadangi mūsų programos yra tarsi trumpas blyksnis ilgo kūrybinio proceso metu, mes galime pasigirti R.Narkumi, kaip pabaigusiu mūsų programą, tačiau ne tuo, kad tai „Rupert“ kūrinys.
M.Lipšic: Sutinku, idėjų mes nesisaviname – mums rūpi jas generuoti. Bet kartais labai įdomu matyti jų atspindžius.
– O kodėl paprastam žmogui turi rūpėti menininko komfortas, juk ji, gyvendamas tokioje gražioje rezidencijoje, nebūtinai sukuria lengvai suprantamą parodą?
M.Lipšic: Man atrodo, kad mes dažnai nuvertiname „paprastą skaitytoją“ ir „paprastą parodos žiūrovą“. Menas, kaip ir mokslas, nekuria visko visiems. Todėl ir „Rupert“ tikslas nėra edukuoti ir informuoti visus. Mums rūpi profesionalaus menininko augimas, tai tik vėliau atneša rezultatus vietiniame kontekste ir tarptautiniu lygmeniu. Į tai įeina ir švietimo kultūra, ir šalies prestižas. Manau, kad šį pokalbį skaitys tie, kas domisi menu, švietimu ir tiki, kad šie dalykai iš esmės yra viena esminių valstybę laikančių kolonų. Mes tą matome diskusijoje apie rasizmą, abortus, karą.
Menininkai yra tas jautrusis veikėjas, kuris pirmasis identifikuoja, įvardija, atpažįsta ir kritiškai vertina vykstančius procesus. O tai yra būtina sveikos visuomenės egzistavimo sąlyga.
J.Reklaitė: Visiškai pritariu, nebūtinai viskas turi būti lengvai suvirškinama, kaip egzistuoja ne tik greitas maistas. Meno supratimas reikalauja pastangų. Tačiau aš suprantu ir priimu tai kaip atsakomybę, kad gyvenant iš viešųjų pinigų duoklė publikai yra būtina. Kalbant apie mūsų darbo specifiką, galiu išvesti tam tikrą analogiją – aš tikrai nežinau, ką konkrečiai daro Lietuvos lazerių industrija. Aš viso labo žinau, kad ji yra ir yra stipri bei svarbi. Jeigu staiga susidomėsiu fizika ir kaip lazeriai gaminami, man būtų svarbu rasti atviras duris. Manau, kad svarbu turėti platformą, kurioje būtų atsakoma į užduodamus klausimus. Tai yra svarbi švietimo ir bendros kultūros dalis. O šiame pokalbyje, man atrodo, mes vis grįžtame prie menininko vaidmens visuomenėje. Menininkai yra tas jautrusis veikėjas, kuris pirmasis identifikuoja, įvardija, atpažįsta ir kritiškai vertina vykstančius procesus. O tai yra būtina sveikos visuomenės egzistavimo sąlyga. Mes egzistuojame tam, kad padėtume šiems procesams vykti ir stiprėti.
