Miuziklas vyks ir menui neabejingus pasitiks sausio 21 d., 19 val., M. K. Čiurlionio menų mokyklos „Šokio teatre“. Kelias paslaptis apie miuziklą prieš premjerą interviu atskleidžia spektaklio režisierius Vilius Malinauskas, muzikos vadovas Modestas Jankūnas ir Muzikinio teatro studijų programos koordinatorė Jūratė Sodytė-Bradauskienė.
– Miuziklas „Kerai“ pastatytas pagal muzikinę pop misteriją „Čerai“, kurioje persipina gyvenimiškos situacijos ir pasakų motyvai. Kaip paaiškinti, kodėl net ir XXI a. tiek mažus, tiek didelius vis dar traukia laumės, raganos bei velniai, o išganymu tampa sulig aušra išnykstantys burtai? Kodėl pasirinkote statyti šiais motyvais paremtą miuziklą?
Jūratė Sodytė-Bradauskienė: Pasirinkome visų pirma todėl, jog tai yra lietuviškas miuziklas. Be abejo, yra viltis ir misija sukurti kažką savito. Nepaisant to, kad miuziklo žanras siekia gilias šaknis, yra labai įvairus, Lietuva turėjo tik keletą lietuviškų miuziklų, kurie buvo tikrai įdomūs ir kitokie, tačiau toliau šis žanras mūsų šalyje nebesivystė. Vis tik, yra mūsuose žmonių, kuriems tas žanras patinka ir, kaip parodė tęstinumo nesiekiantys projektai, jis yra paklausus. O kalbant apie „Kerus“, tai yra lietuviškas veikalas.
Žemai lenkiu galvą prieš kūrėjus, nes iš turimos medžiagos nebuvo lengva kūrinį padaryti patrauklų šiuolaikiniam žiūrovui, jaunimui. Misticizmas ir kažkokie burtai, mano manymu, veiks ir dar po kelių tūkstančių metų. Paslaptis žmogų trauks visada. Jis visada domisi tuo, ko nežino. Juo labiau burtai yra toks dalykas, kai niekada nežinai, kaip viskas baigsis. Velniai ir raganos yra mūsų kultūros dalis ir jų esti įvairių, ne tik blogų. Laumės, raganos, velniai turi daug spalvų. Personažuose išlieka ir žmogiškų charakterio savybių.
Vilius Malinauskas: Pas kiekvieną moterį viduje slypi didesnė ar mažesnė ragana, o pas vyrą – velnias. Galima žvelgti į kultūrines tendencijas – viena tikėjimo forma ateina į madą, o kita išeina. Greičiausiai reikėtų sakyti ne „vis dar įdomu“, o „vėl įdomu“. Jei atidžiau pažvelgtume į mūsų žiniasklaidą, pamatytume, kad mūsų gyvenime vėl daugėja ezoterikos, misticizmo, paslapčių, būrėjų, raganų, raganių, ekstrasensų, nes žmonės pradeda vis plačiau gilintis ir ieškoti tų atsakymų, kurių mums nebeduoda tradicinis tikėjimas.
– Ko šiame miuzikle daugiau: modernybės ar tradicijos? Ar scenoje pasirodys įprasti velniai ir raganos?
Vilius Malinauskas: Velniui ir raganai nėra laiko sąvokos. Ar jie buvo praeityje, yra dabartyje ar bus ateityje. Muzikoje galima išgirsti visiškai liaudiškų motyvų, bet sprendimuose greičiausiai tai bus šiuolaikiniai personažai: be ilgų nosių, priklijuojamų karpų. Nežinau, ar tai bus modernu ar ne. Teatrologai po dešimties metų galės atsakyti į šį klausimą. Tai bus matoma tik laiko perspektyvoje.
Modestas Jankūnas: Muzika sukomponuota pakankamai paprastomis priemonėmis, tačiau ji nėra lengvai atliekama. Ji paremta lietuvių liaudies motyvais, bandoma sukurti liaudies muzikos koloritą, kurį išgauti atlikėjams nėra taip paprasta. Dainavimas yra paremtas tradicija, o velnius ir raganas pateiksime kitaip.
– Kokiam klausytojui skirtas miuziklas? Galbūt teigiate, kad jis „skanus“ visiems?
Jūratė Sodytė-Bradauskienė: Norėjome rašyti raidę „S“, tačiau žinodami, kaip greitai auga mūsų jaunimas, supranta tikrąjį gyvenimą, mes užrašėme „N-16“. Tai miuziklas, skirtas pradedant vyresniųjų klasių moksleiviais, jaunimu ir baigiant suaugusiaisiais.
Modestas Jankūnas: Mes orientuojamės į jaunesnę auditoriją. Galbūt šešiasdešimtmetis ar septyniasdešimtmetis pagalvos: „Na kur gi jie skuba? Kažkoks chaosas“. Mes „taikome“ į jaunąją kartą, nes miuziklas Lietuvoje vis dar naujas žanras, o senoji karta sėdi operetėse. Miuziklas būtent Lietuvoje greičiausiai labiau jaunimui aktualus žanras. Pasaulyje viskas yra kitaip.
– Ar nebaisu būti lyginamiems su ankstesniais šio miuziklo pastatymais?
Jūratė Sodytė-Bradauskienė: Absoliučiai nėra baimės, nes tai visiškai kitokia koncepcija, visiškai kitoks žvilgsnis į veikalą. Jis tuo ir įdomus, nes kardinaliai skiriasi nuo to, kas buvo. Jo vertė ir yra originalume.
Vilius Malinauskas: Kuo daugiau diskusijų ir kuo daugiau šimtui patinkančių ir šimtui nepatinkančių, tuo geriau.
Jūratė Sodytė-Bradauskienė: Kaip sakydavo mano guru ir mano mokytoja: „Jeigu apie tave kalba blogai, tai žinok, kad tai yra gerai“. Apskritai, šių kūrinių net negalima lyginti, nes tai yra du absoliučiai skirtingi dalykai.
Modestas Jankūnas: Tikrai nėra baisu, nes kyla mintis, o gal šis pastatymas bus geresnis? Prieš tai buvo labai tradiciškas pastatymas. Galbūt dabar išgąsdinsime kompozitorių, libreto autorių, bet aš džiaugiuosi, kad tai yra visiškai kitaip daromas kūrinys. Lyginant su pirmuoju miuziklo pastatymu, mes gerokai pajudinome kūrinio tempą. Aš aiškiai pastebėjau, kad tai yra jaunesni atlikėjai ir jų kraujas verda. Norėjosi visai kitos energijos, todėl tempus gerokai pagreitinome.
Vilius Malinauskas: Muzika, libretas yra tik medžiaga spektaklio pastatymui. Nusipirkai 2 metrus medžiagos suknelei pasiūti: išeis arba ne, bet kažkiek nuokarpų bus. Tai yra tik interpretacija spektakliui. Spektaklis turi tapti kažkuo kitu arba trečiu. Kyla klausimas, ar spektaklio muzika turi būti tik sugrota, ar atlikta ir tuo pačiu metu kuriama.
– Koks yra trumpas miuziklo siužetas? Ko gali tikėtis žiūrovai?
Jūratė Sodytė-Bradauskienė: Tradiciškai, matyt, kiekvienas atėjęs pamatys dalį savęs. Galbūt tai bus nepatogu, galbūt patogu, gal tai pataikys į žmogaus juodąją ar baltąją pusę, fantazijas. Bet kokiu atveju miuziklas nepaliks abejingų, nes tam tikra provokacija įvyks. Tegul žmonės ateina ir džiaugiasi! Tegul nustemba ir pasiduoda provokacijai, pagaliau surizikuoja. Tegul pabūna velnių puotoje, gal jiems bus linksma, kuo daugiau velniavos, tuo geriau.
Vilius Malinauskas: Man asmeniškai tai visada keistas klausimas. Suprantu, kad to reikia reklamai. Į šį klausimą, mano galva, labai gerai yra atsakęs Rimas Tuminas, kuris sakydavo: „Jei aš jums pasakysiu apie ką bus spektaklis, tai aš jus apvogsiu ir atimsiu galimybę susigalvoti apie ką tai yra“. Šiuo atveju negalima apvogti žiūrovo, jis turi ateiti ir pats rasti savo vietą spektaklyje, draugystę su personažu, veikėju ar aktoriumi, sprendimu, nes papasakoti apie ką, reiškia apvogti žiūrovą.
Vilniaus kolegijos Muzikinio teatro studijų programos baigiamojo kurso studentai kviečia visus, pasiilgusius naujovių, kerų, netradicinių sprendimų ir jaunatviško šėlsmo scenoje, atvykti į savo baigiamojo darbo premjerą!
