Po diskusijų apie guliašus ir blynus, skirtingas galios pozicijas užimančių personų pasikapojimo socialiniuose tinkluose ir šventiniais lozungais apipinto finalo, atrodo, būtų metas pažvelgti į patį Dainų šventės turinį, kuris kiek nublanko nagrinėjant kitas renginio peripetijas.
Kita vertus, kalbėti apie turinį nelengva, o kartkartėmis galėtų pasirodyti, kad ir beprasmiška, nes kažko esmingai naujo šių metų Dainų šventė nepasiūlė. Greičiau priešingai: svarbiausi ir labiausiai pačių organizatorių akcentuoti renginiai – Dainų diena, Ansamblių vakaras, Šokių diena – mažai kuo tesiskyrė nuo to, ką Dainų šventės žiūrovai galėjo išvysti prieš kelerius ar keliolika metų.
Šioje vietoje, neabejoju, atsiras tų, kurie skeptiškai kraipys galvas – o kam reikia „kažko naujo“? Juk Dainų šventė, sakys jie, visų pirma yra tradicija, o tradicija yra saugotina, gerbtina ir puoselėtina, tradicija yra tai, kas bent kartą per ketverius metus suburia pasaulio lietuvius, tai, kas yra mūsų tapatybės dalis, per dainą ir šokį suvienijanti žmones.
Ir kas drįstų ginčytis, jog tame yra tiesos? Bėda tik ta, kad toji tradicija, kurios taip įsikibę laikosi šventės organizatoriai, kaip velnias kryžiaus bijantys tikrų, o ne fasadinių permainų, kartais pradeda įgauti absurdiškas formas – taip pagrindiniu Ansamblių vakaro akcentu tampa nėščios moterys, žengiančios per rugių lauką, nes „žemę vadiname motina ir moterį vadiname motina, kai ji nešioja grūdą“, o kiekvieną renginį lydi Maironio pompastika bei Salomėjos Nėries ekstatika alsuojantys ir iš papkutės skaitomi tekstai apie tėvynę, darbą ir šeimą.
Kad ir kaip gerbtume tradiciją, ji savo grožį praranda tuomet, kai sustabarėja. Kai ne tik atiduodame reikalingą duoklę liaudies kūrybai bei klasika tapusiems kūriniams, bet ir inertiškai kartojame tai, ką kartojome jau dešimtmečius. Kai stokojame kritinės distancijos. Kai tradiciją paverčiame stabu, kuris, prisiminus renginio organizacinius trūkumus, panašu, kartais tampa svarbesnis, nei tos tradicijos tąsoje dalyvaujantieji.
Tačiau nenuostabu, jog Dainų šventei ir jos repertuarui trūksta naujo žvilgsnio, kai tradiciją tiesiogine šio žodžio prasme įtvirtiname įstatymu, o Lietuvos kultūros tyrimų instituto rengtame bei Lietuvos kultūros tarybos finansuotame bandomajame tyrime „Dainų ir šokių šventė“ randame tokius nuogąstavimus: „Galima nujausti, kad lietuvybės tvirtinimo šventei kyla pavojus virsti spalvingu, prekiniais lietuviškumo ženklais išpuoštu ir į festivalinio turizmo tvarkaraštį įtrauktu renginiu, kuriame gausiai naudojamos naujosios medijų technologijos ir kuris organizuojamas pasitelkiant naujas rinkodaros bei reklamos priemones.“
Tikrai, apsaugok, Viešpatie, nuo spalvingo renginio, naujų technologijų, patrauklios reklaminės kampanijos ir bet kokių kitų permainų, kurios Dainų šventę paverstų iš tiesų įtraukiančiu, o ne tik į jo dalyvius orientuotu renginiu.
Dar daugiau, tradiciją suprantant kaip griežtai sustyguotą ir jokiu būdu nekeistiną tvarką, kuriai kas kelerius metus turime pagarbiai nusilenkti, susiduriame ne tik su morališkai pasenusiu ir nemažai daliai žiūrovų nebeaktualiu turiniu (tai, visų pirma, taikytina Dainų dienai – liaudies kūryba grįsta Šokių diena ir Ansamblių vakaras iš tiesų turi mažiau erdvės inovacijoms, nors jos yra ir čia), bet ir su formuojama vienpusiška tapatybės išraiška.
Turbūt todėl pakilaus ir kiek ašaringo patriotizmo fone šių metų Dainų šventėje labiausiai džiugino galbūt ne visada tobulai suorganizuoti, tačiau kitokias tapatybės formas pristatę renginiai – šventę Vilniaus Vingio parke atidariusi Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“ ir vokalinių ansamblių koncertas Nacionalinėje filharmonijoje.
Pastarasis renginys (nors, atrodo, pamirštas pačių Dainų šventės organizatorių, nes nebuvo paminėtas net spaudos konferencijoje) leido susipažinti su mažesnių miestelių ir skirtingų etninių tapatybių kolektyvais – talentingais ir įdomiais, už dainųšventiško lietuvybės burbulo atsiduriančiais atlikėjais, praturtinančiais dominuojantį naratyvą. Svarbu ir tai, jog tokie kameriški renginiai plečia Dainų šventės horizontą, o mažinant mastelį ir atsisakant sustyguoto masiškumo, akivaizdžiai sumažėja ir skirtis tarp dalyvių bei žiūrovų.
Laimio Vilkončiaus „Eglė“ – iš užmaršties ištraukta roko opera pagal Sigito Gedos eiles – apie lietuvių mitologiją prabilo modernia forma, priminė, kiek kūrybinio potencialo turime ir privertė susimąstyti, kiek jo dar atrastume, jei, pavyzdžiui, Dainų dienos repertuarą formuotume ne iš tų pačių trijų keturių kompozitorių kūrinių ir nelabai įdomių popdainų nelabai įdomių aranžuočių, o prieš kiekvieną Dainų šventę surengtume naujo, specialiai Dainų šventei parašyto ir tūkstančiams balsų pritaikyto kūrinio konkursą. Galbūt tuomet koncerto metu nebereiktų svarstyti, kodėl net tais metais, kai organizatoriai teigia, jog 40 proc. repertuaro sudaro arba anksčiau Dainų šventėse neskambėję, arba naujai aranžuoti kūriniai, didžioji dalis naujovių mažai tesiskiria nuo iš vaikystės į atmintį įsiėdusio repertuaro.
Žvelgiant tiek į labiausiai pavykusius, tiek į mažiausiai nusisekusius šiųmetės Dainų šventės renginius, peršasi išvada, jog už tradicijos šalininkų sergėjamą Dainų šventės karkasą kur kas svarbesnė yra jos idėja – nes žmonės geba šventę susikurti bet kokiomis formomis ir (šie metai puikus to įrodymas) netgi bet kokiomis sąlygomis. Todėl pats metas suprasti, jog pati brangiausia Dainų šventės tradicija yra bendrystė, ir kuo gyvesnė, kuo įvairesnė ji bus, kuo daugiau skirtingų žmonių įtrauks, tuo ilgiau gyvuos.
Ir saugoti jos nereikia nei įstatymais, nei dogmatiškais įsitikinimais. Nes, prisimenant G.Beresnevičių, lietuviai tikrai dainuoja kaip pasiutę. Ir jei Dainų šventės organizatoriai jų per šitiek metų neužtildė savo nuobodžiu repertuaru, esu tikra – jų neužtildys niekas.
