Abejones viešojoje erdvėje sukėlė sprendimas be papildomų 16,7 mln. eurų, skiriamų menininkams ir kultūros organizacijoms, 43,3 mln. eurų skirti infrastruktūrai – šios lėšos atiteks Kultūros ministerijos ir savivaldybių žinioje esančioms kultūros įstaigoms.
Daliai kultūros bendruomenės kilo pagrįstas klausimas, kodėl itin sudėtingu laikotarpiu lėšos yra skiriamos remontams, kultūros darbuotojus, bandančius sudurti galą su galu, esą vėl paliekant antrame plane. Kitaip tariant, kodėl kultūrininkų lėšos lengva ranka atiduodamos statybininkams?
Tačiau nors feisbukas ūžia, jog šis sprendimas yra pasityčiojimas iš kultūros lauko, pabandykime į šią situaciją pasižiūrėti iš kitos perspektyvos. Ar tikrai viskas taip blogai?
Lietuvai, kažin kada įtikėjusiai, jog jos pagrindinis tikslas yra pasivyti Estiją, prieš keletą savaičių šios varžytuvės vėl parūpo. Šįkart – keliant klausimą, kodėl Estija kultūrai per koronaviruso pandemiją skiria keliskart didesnį finansavimą nei Lietuva. Ir iš tiesų, pirminis Lietuvos planas, palyginus su estų, atrodė skurdžiai. Regis, pamiršome ne tik plačiau atverti piniginę, bet ir sėkmingai ignoravome ištisus kultūros sektorius.
Tačiau šiandien, Vyriausybei numačius skirti papildomą finansavimą, kultūros organizacijoms ir kūrėjams iš viso atitenka 25 mln. eurų. Dar visai neseniai su pavydu žiūrėję į estus, išskirtinai kultūros sektoriui skiriančius 22 mln. eurų, juos ne tik pasivijome, bet ir aplenkėme. O net ir Estiją palikus nuošalyje tokio dydžio parama nebeatrodo kaip katino ašaros.
Žinoma, infrastruktūrai ir turto įsigijimui skiriamos lėšos naujajame plane keliskart didesnės. Ar tokia proporcija pagrįsta, galima ginčytis – turbūt prioritetai sunkmečiu iš tiesų galėtų būti skirstomi kitaip, juo labiau, kad niekam ne paslaptis, jog rekonstrukcijos Lietuvoje paskui save kartais gali vilkti ir pinigų plovimo šleifą.
Tačiau feisbuko diskusijų fone pradeda atrodyti, jog pati investicija į infrastruktūrą apskritai yra beprasmiška – o nurašyti šį žingsnį kaip kultūrai nereikalingą ir pridėtinės vertės nekuriantį, vargu, ar tikslinga.
Keletą argumentų šiandienos spaudos konferencijoje jau išsakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Šios lėšos padės spręsti įsisenėjusias problemas kultūros įstaigose, o taip pat prisidės prie ekonomikos gaivinimo – finansinė injekcija, aktuali skirtingiems sektoriams, padės skatinti verslą ir kurti naujas darbo vietas.
Tačiau bandymas paspartinti rekonstrukcijos procesus, siekiant, kad kultūros įstaigų darbuotojai vėl turėtų tinkamas patalpas darbams bei repeticijoms, siekis pagerinti sąlygas daug metų finansavimo prašiusioms ir sudėtingomis sąlygoms dirbančioms kultūros įstaigoms yra itin svarbus ir galvojant apie kultūros ateitį.
Krizė, su kuria susiduria kultūra, nesibaigs sulig karantino pabaiga, todėl nors būtina išsaugoti kultūros sektoriaus tvarumą ir skirti paramą kultūros kūrėjams bei organizacijoms, negalima pamiršti ir kito klausimo – kas bus po to?
Noriu tikėti, jog šis kelias kartu yra bandymas kultūros įstaigas daryti patrauklesnėmis, siekiant į jas susigrąžinti pavargusį, taupantį, kultūrą kaip neįdomią ir nemodernią „nurašiusį“ vartotoją. Noriu galvoti, kad, pavyzdžiui, bandymas greičiau pabaigti teatrų rekonstrukcijas suteiks daugiau galimybių didžiuosiuose miestuose dėl erdvių konkuruojantiems teatralams, šokėjams, naujojo cirko atstovams ir koncertų organizatoriams, kuriems dar ilgą laiką po karantino teks kankintis, bandant keliais aukštais sugrūsti visus planuotus ir atidėtus renginius.
Suprantu, kad visa tai skamba kaip kažkas tolimo, o tai, kas tolima, visad ir bent truputį įtartina. Tačiau nusipurčius pirminį skepsį, kartais galima išvysti ir ne tokių tamsių tonų.
Ne ką mažiau pasipiktinimo sulaukė faktas, jog trečiadienį Kultūros tarybai paskelbus paraiškų dėl išmokų kūrėjams priėmimą, šiandien, sulaukus 880 prašymų, jis buvo sustabdytas. Žinoma, būtų buvę į naudą, jei viskas vyktų greičiau, o finansų būtų daugiau – tuomet išsitęstų ir paraiškų priėmimo procesas, tačiau kad lėšos ribotos ir bus skirstomos eilės principu (kaip kitaip tai įgyvendinti greitai ir efektyviai, turint omenyje galimas apimtis?), buvo skelbiama vos pradėjus kalbėti apie konkursą.
Per šį garsiai komunikuojamą galvosopį prasprūdo faktas, kad Kultūros taryba pateikė itin supaprastintą paraiškos formą. Sakysite, smulkmena? Tačiau biurokratijos mažinimas ir formos, kurios neverčia nusilaužti galvos, dar nėra įprasta praktika daugeliui valstybės institucijų – paklauskite verslo įmonių. O ir tai, kad įvertinus paraiškas konkursas gali būti pratęstas, arba tai, kad individualioms stipendijoms bei išmokoms gali būti – ir, viliuosi, bus – skiriamos papildomos lėšos iš Vyriausybės paskirto naujo finansavimo paketo, regis, taip pat paskendo nusivylimo jūroje.
Jokiu būdu nesakau, kad turėtume nekvestionuoti valdžios sprendimų – akylas ir kritiškas žvilgsnis į vykstančius procesus, ypač tokiu chaotišku laikotarpiu, yra būtinas. Suprantu susierzinimą, jog vis dar nežinome, kokius finansinius nuostolius jau patyrė kultūros sektorius, jog neturime realių įrankių susipažinti su Kultūros ministerijos darbo grupės veikla, jog vis dar be aiškesnio pagrindo draudžiami kultūros renginiai, o visi procesai trunka gerokai ilgiau, nei turėtų trukti krizinėje situacijoje.
Tačiau kartais, net ir įžvelgiant, kur būtų galima pasitempti, o ką vertėtų sukritikuoti, net ir pavargus nuo nežinios ir įtampos, reiktų nepamiršti įvertinti progresą. Net tuomet, kai šis neatliepia kiekvieno iš mūsų lūkesčių.
Kad ir kiek ironiškų komentarų apie „stroikes“ beparašytume, reikia pripažinti, kad šiomis dienomis kultūrai buvo padėta žengti vieną žingsnelį į priekį. Kelias dar labai ilgas ir suklupti tikrai yra kur, bet kelionė visad bent šiek tiek lengvesnė, kai pasidžiaugi ir mažomis pergalėmis.
