„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Monika Gimbutaitė: Pamiršti laureatę

Menininkas, gavęs aukščiausią valstybės kultūros ir meno apdovanojimą, ir jį gavęs ne už ką kitą, bet „už asmenybės žymę“ savo atstovaujamoje srityje, lieka ne tik neįleistas į apdovanojimų ceremoniją, bet ir nepaminėtas jos metu. Apsvaigę nuo savo pačių kalbų apie „kultūros signatarus“ ir „kultūros alpinistus“, kalbantieji nė nepasigenda laureato, kuriam tos kalbos turėtų būti skirtos.
Monika Gimbutaitė
Monika Gimbutaitė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Tai galėtų būti premisa pjesei, kalbančiai apie tai, koks iškreiptas yra valdžios ir žmogaus santykis. Apie tai, kiek daug dėmesio yra skiriama bandymui pasišildyti menininko talento bei šlovės spinduliuose, ir kiek mažai jis pats, žmogus iš kūno ir kraujo, kartais terūpi. Apie tai, kiek daug galime postringauti apie pagarbą žmogui, bet tuo pat metu galime būti įsitikinę, kad nieko nėra svarbiau už tai, ar „esi sąraše“.

Tačiau šis graudus spektaklis, deja, vyksta ne teatro salėje, o realybėje. Šiandien Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Viktorija Kuodytė liko už prezidentūros durų, kur jai turėjo būti įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Už durų ji liko, nes nors turėjo savo tapatybę patvirtinantį dokumentą, neturėjo paties kvietimo. Ir į sąrašą įtraukta nebuvo.

O ceremonija vyko lyg niekur nieko – įteikus premijas atvykusiems laureatams, sekė dar kelios skambios kalbos. Apie tai, kad premija yra skirta ir V.Kuodytei, kurios šiuo metu salėje nėra, užsiminti niekas nematė pagrindo.

Kiek daug galime postringauti apie pagarbą žmogui, bet tuo pat metu galime būti įsitikinę, kad nieko nėra svarbiau už tai, ar „esi sąraše“.

Kultūros ministerija, kuri kartu su prezidentūra atsiprašė dėl incidento, tvirtina, kad tiek tai, jog V.Kuodytė nebuvo įleista į ceremoniją, tiek tai, kad ji liko nepaminėta apdovanojimų metu (ar tai reiškia, jog buvo pamiršta ne tik įtraukti laureatę į sąrašą, bet apskritai užmiršta, jog ji yra laureatė?), yra apmaudžios techninės klaidos.

Ir su viskuo galima sutikti – ir kad klaidos tikrai apmaudžios, ir kad techninės. Nejauku tik dėl to, kiek daug, net tokiomis progomis, tie techniškumai gali nulemti.

Dabartinėje situacijoje turbūt bergždžia kalbėti apie tai, jog kartais į procedūras galima pasižiūrėti lanksčiau – kad jei į apdovanojimų ceremoniją atėjęs ir jai atitinkamai pasipuošęs žmogus sako, jog yra laureatas ir visi stovintys eilėje unisonu kartoja tą patį, galbūt nebūtina gauti dar šešių administracijos padalinių patvirtinimo ir laukti, kol bus užpildytos visos atitinkamos formos. Vien pagooglinus V.Kuodytę, mirga antraštės apie jai paskirtą premiją. Tačiau išimtys nedaromos, į aplinkybes neatsižvelgiama, situacija neįvertinama. Apsisuk ir atsinešk kvietimą.

Bergždžia kalbėti ir apie tai, jog visiškai normalu, kad ne visi darbuotojai žino, kaip atrodo iškiliausios šalies kultūros ir meno asmenybės, bet galbūt dėl šios priežasties ir reikėtų, kad greta būtų žmogus, kuris laureatų veidus pažįsta, juos pasitinka, maloniai palydi į jiems skirtą vietą ir – atsiradus nenumatytoms aplinkybėms – jas išsprendžia.

Nacionalinių premijų teikimo ceremonija turėtų būti viena reikšmingiausių dienų menininko profesiniame gyvenime. Manyčiau, kad būtų smagu per ją nesijausti kaip oro uoste.

Praėjusios savaitės pabaigoje turėjau garbės imti interviu iš V.Kuodytės. Paklausta, kaip jaučiasi likus kelioms dienoms iki premijos įteikimo, aktorė neslėpė, jog užplūsta toli gražu ne tik pozityvios emocijos.

„<…> tai, ką Nacionalinė premija padarė su manimi, yra visiška destrukcija. Tas didžiulis dėmesys, kuris staiga tave užgriūna, kasdienybėje sukuria disbalansą ir tai kelia baisų stresą. Gera priimti sveikinimus ir kartu net baisu kelti telefoną ar skaityti žinutes – kažkoks vampyravimo jausmas. Ir štai šiuo atveju tu prarandi save, išsisemi. Ir tuštėji, tuštėji, tuštėji... Kol, žiūri, jau visai išdžiūvo tavo ežerėlis. Tuomet norisi jį kuo greičiau pripildyti darbais arba atvirkščiai – visiškai atsitraukti nuo teatro“, – sakė V.Kuodytė.

Nacionalinių premijų teikimo ceremonija turėtų būti viena reikšmingiausių dienų menininko profesiniame gyvenime. Manyčiau, kad būtų smagu per ją nesijausti kaip oro uoste.

Man sunku įsivaizduoti, kaip žmogus, dar iki šio incidento ėjęs per tokius emocinius kalnelius, turėtų jaustis dabar. Ir dėl to, kad po tiek patoso buvo pamirštas, ir dėl to, kad dabar turbūt ir vėl susiduria su mūsų visų vampyravimu.

Bet kad ir kokie jausmai beužplūstų, po šito absurdiško teatro V.Kuodytė, būdama aukščiausios klasės aktorė, šiandien turėjo žengti į tikro teatro sceną. Ir, kaip ir kiekviename spektaklyje, palikti savo asmenybės žymę – tą, kurios tikrai nepamiršta nė vienas, nors kartą išvydęs V.Kuodytę scenoje. Banalu sakyti, kad tai ir yra didžiausias laimėjimas, bet realybė, kaip tame pačiame interviu sakė V.Kuodytė, iš tiesų dažnai atrodo banaloka. Visomis savo formomis – šiandien tai kaip niekad akivaizdu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“