Pasak vienos iš nuolatinės muziejaus ekspozicijos kuratorių Agnes Aljas, dažniausiai lankytojai nustemba. Užuot išvydę šlovingus istorijos momentus ir didvyrius, jie tyrinėja paprastų Estijos žmonių gyvenamąją aplinką, buitį, laisvalaikį, darbą, socialines normas skirtingais istorijos laikotarpiais.
„Politikai įtakos nepadarysime, tačiau galime prisidėti prie piliečių įsitraukimo į valstybės gyvenimą, parodydami, kad jie svarbūs, kad jų nuomonė reikšminga“, – sako muziejaus tyrimų skyriuje dirbanti pašnekovė, šiuo metu rengianti disertaciją apie lankytojų įtraukimo iniciatyvas Estijos muziejuose pastarąjį dešimtmetį. A.Aljas teigimu, muziejus skirtas ir norintiems mąstyti, ir siekiantiems tiesiog atsipalaiduoti.
– Nuo 1909 metų Tartu veikiantis Estijos nacionalinis muziejus niekada neturėjo nuolatinės ekspozicijos, buvo rengiamos tik laikinos parodos. Naujasis muziejaus pastatas 2016 m. rudenį atidarytas su dviem nuolatinėmis ekspozicijomis – „Susitikimai“ apie estų kasdienybę ir „Uralo aidai“ apie finougrų kalbų grupei priklausančias gentis. Kiek žmonių rengė turinį? Ar daug turėjote laiko jam sukurti?
– Iš viso prie nuolatinės ekspozicijos turinio kūrimo vienaip ar kitaip prisidėjo apie 200 žmonių, nes norėjome pateikti pačius naujausius mokslininkų atradimus. Po muziejaus atidarymo maniau, kad dažniausiai teks keisti turinį apie šiuos laikus, tačiau labiausiai besikeičianti yra archeologinė dalis, nes mokslininkai pastaruoju metu vis randa ką nors nauja. Estijoje neturime archeologijos muziejaus, todėl archeologai labai apsidžiaugė, kad įtraukėme juos į ekspozicijos kūrimą.
Mąstėme, kaip rasti ryšį tarp šiuolaikinių žmonių ir to, ką norime papasakoti. Mokslininkai dalinosi žiniomis, o mes, kuratoriai, prisiėmėme atsakomybę jas pateikti geriausiu vizualiniu būdu. Vyko daug susirinkimų, diskusijų, nes turėjome laiko – beveik dešimtmetį. Politikai ilgai negalėjo nuspręsti, kur konkrečiai muziejus turėtų stovėti – mieste ar už jo, Raadi dvaro teritorijoje. Kartais atrodydavo, kad muziejus apskritai nebus pastatytas. Manau, kad Estijoje kultūros paveldas nėra taip vertinamas kaip Lietuvoje. Pas mus atsirado politikų, klaususių, kam statyti nacionalinį muziejų, jei žmonės gali muziejus lankyti Helsinkyje ar Paryžiuje. Estijoje ne taip aišku, kokia paveldo reikšmė tapatybei.
– Man labai patiko, kad chronologiniu požiūriu ekspozicija „Susitikimai“ pradedama ne nuo akmens amžiaus ir plėtojama dabarties link, o atvirkščiai.
– Žmonės lengviau randa ryšį su senoviniais objektais, pirmiau pamatę jiems įprastus daiktus. Jie nebeatrodo tokie išskirtiniai, tiesiog daiktai, kuriuos naudojo protėviai.
– Kodėl apskritai svarbu kalbėti apie kasdienybę muziejuje? Galbūt žmonės nori pamatyti kažką išskirtinio, pavyzdžiui, lobių ar meną. O čia – lėkštės, kokias naudojo mūsų seneliai, žemės ūkio padargai.
– Estijos nacionalinis muziejus yra etnografinis. Nuo pat įkūrimo rinkti paprastų žmonių daiktai. Mūsų archyvai pilni pasakojimų apie tai, kaip žmonės tvarkė savo gyvenimus skirtingais istoriniais laikotarpiais, skirtingomis aplinkybėmis, skirtingose politinėse sistemose. Kita vertus, rengdami nuolatinę ekspoziciją, norėjome sukurti kažką naujo, intriguojančio. Išbandėme muziejaus versiją, kurios centre – patys lankytojai. Rodome skirtingus požiūrius į tą patį kultūros reiškinį, kalbame apie kasdienybę. Čia nerasite sureikšmintų prezidentų, siekėme įgalinti lankytojus – eilinius Estijos žmones.
– Iš tiesų kasdienybės istorija ekspozicijoje „Susitikimai“ padeda suprasti estų mentalitetą.
– Malonu girdėti. Kurdami šią ekspoziciją pasirinkome lankytojo požiūriu sudėtingesnį variantą. Joje pats turi rinktis savo kelią, nes turinio labai daug, visko neįmanoma pamatyti ir išgirsti. Finougrams skirta ekspozicija – kur kas paprastesnė. Yra tik vienas būdas, kaip ją apžiūrėti, daug vizualikos. Galima sakyti, kad šios ekspozicijos iliustruoja skirtingus būdus, kaip muziejuje gali būti pristatoma kultūra.
Mąstėme, kaip rasti ryšį tarp šiuolaikinių žmonių ir to, ką norime papasakoti. Mokslininkai dalinosi žiniomis, o mes, kuratoriai, prisiėmėme atsakomybę jas pateikti geriausiu vizualiniu būdu.
Tokį sprendimą priėmėme, suprasdami, kokie yra Estijos žmonės. Mūsų tik 1,3 milijonai, iš jų maždaug 250 tūkst. iš tikrųjų domisi kultūra. Dauguma estų skaito bulvarinę spaudą ir nesuka galvos dėl teatrų ar muziejų. Dėl to ir kūrėme tokią instituciją, kurios pastatas ir ekspozicija patrauktų visus Estijoje. Tai beprotiškas sumanymas, žinoma. Taigi muziejus skirtas ir tiems, kurie nori galvoti, ir tiems, kurie tiesiog siekia atsipalaiduoti, patirti estetinį išgyvenimą.
– Nemenką jūsų lankytojų dalį sudaro užsieniečiai. Pas jus pirmąsyk pamačiau korteles, akimirksniu paverčiančias ekrane rodomą estišką tekstą į anglų, vokiečių, rusų, suomių, latvių kalbas.
– Šios kortelės – mūsų išradimas. Nenorėjome eksponuoti tekstų keliomis kalbomis, nes užimtų daug vietos. Radome įmonę Las Vegase, parduodančią ekranus, kurie veikia be elektros, išskyrus tuo metu, kai pakeičia kalbą. Tos įmonės darbuotojai iš pradžių neatsakė į mūsų laiškus, matyt, nežinojo, kur ta Estija. Vienas mūsų dizainerių turėjo skristi į JAV ir nueiti į jų biurą. Pradžioje užsakymas jiems pasirodė per smulkus, tačiau galiausiai sutiko ir dabar reklamuoja ekranų veikimą pas mus, nes jis iš tiesų sklandus.
Laimei, mus lanko daug turistų. Ypač daug atvyksta latvių, kurie sako, kad jų istorija panaši ir daug kas pažįstama. Jie jaučiasi tarsi būtų Latvijos nacionaliniame muziejuje. Tikrai nesitikėjau, kad muziejus turės tokį didelį poveikį turizmui Tartu mieste.
– Ko dar nesitikėjote?
– Manau, kad iš tiesų nesitikėjome didelio lankytojų susidomėjimo ekspozicija. Tikriausiai laukėme skundų dėl to, kaip kalbame apie kasdienybę ir paprastus žmones. Ne veltui kurdami ekspoziciją pasitelkėme daug mokslininkų. Jei pasakojimas paremtas tyrimais – lengviau pagrįsti, kad jis gerai apmąstytas, pasvertas. Gerai, kad baimės neišsipildė.
– Puikiai įgyvendinate tai, kas vadinama dalyvaujamojo muziejaus paradigma. Kokiais būdais įtraukiate lankytojus?
– 2012 m. pradėjome viešinimo kampaniją ir stengėmės, kai tik galėjome, įtraukti gyventojus į muziejaus kūrimą. Pavyzdžiui, kai perkėlėme kolekciją iš senojo pastato į šį. Taip pat kvietėme estus siųsti savo nuotraukas, kad jos atsidurtų muziejaus logotipo viduje. Atkreipėte dėmesį į manekenus ekspozicijoje? Tai realių žmonių kūnų modeliai, sukurti 3D skeneriu. Čia irgi mūsų išradimas. Išmatavome norimus eksponuoti drabužius ir ieškojome žmonių, kuriems jie daugmaž tiktų. Šiais laikais įtraukti lankytojus tapo daug paprasčiau, nes dauguma naudoja feisbuką, instagramą.
Galime peržiūrėti, ką jūs, naudodamasi kalbos kortele, ekspozicijoje skaitėte. Šiuos duomenis papildo lankytojų stebėjimas. Duomenų analizė mums parodo, kokie objektai išprovokuoja lankytojų emocijas ar paskatina kalbėtis tarpusavyje. Tarkime, mane nustebino, kad neretai žmonės pradeda verkti, žiūrėdami filmą apie Baltijos kelią. Juos sujaudina šio įvykio atsiminimas arba faktas, kad tiek daug žmonių gali susivienyti dėl tikslo. Tačiau nė vienos ašaros neišspaudžiama prie šalia esančių Baltijos kelio nuotraukų nuo Talino iki Vilniaus galerijos. Nuotraukose žmonės neatrodo gražūs – visgi devintojo dešimtmečio pabaiga – o filmas kur kas emocionalesnis.
Žmonės lengviau randa ryšį su senoviniais objektais, pirmiau pamatę jiems įprastus daiktus. Jie nebeatrodo tokie išskirtiniai, tiesiog daiktai, kuriuos naudojo protėviai.
– Vienoje nuolatinės ekspozicijos salių kviečiate lankytojus kurti savo ekspoziciją apie 1990-uosius.
– Ją atidarysime spalį, ir tai bus jau penktoji lankytojų sukurta paroda. Skelbiame konkursą ir žmonės gali siūlyti savo projektus, o vėliau už juos balsuoti. Atvirą kuratorystę pradėjome 2009-aisiais dar senajame muziejaus pastate, nuo tada puikiai einasi. Muziejininkai niekada nenumatys, ką žmonės iš tiesų norėtų išvysti ekspozicijoje. Pirmo konkurso metu buvome įsitikinę, kad laimės tema apie kavinių kultūrą ir gatvės meną Tartu. Tačiau kur kas daugiau balsų surinko projektas apie estiškas įkapes. Buvo netikėta. Patys nebūtume išdrįsę tokios temos imtis.
– Kokie klausimai jums, kaip kuratorei, buvo sudėtingiausi?
– Iš dalies nesudėtinga kalbėti apie laisvę, kai pristatai aštuonių skirtingų žmonių nuomones šiuo klausimu. Penkiametei – tai vartojimo laisvė, devyniasdešimtmetei – politinis idealas. Tačiau buvo tokių temų, kur man, kaip kuratorei, reikėjo pristatyti konkretų teiginį. Stengiamės būti muziejumi, kuris įtraukia žmones, klausosi jų istorijų, todėl ilgai galvojau, kaip mano teiginys bus priimtas.
Pavyzdžiui, nelengvą kuratorinį sprendimą reikėjo priimti dėl šiuolaikinio estų religingumo stendo. Įprastai sakoma, kad esame mažiausiai religingi pasaulyje, tačiau mes metėme iššūkį šiam stereotipui, teigdami, kad esame labiausiai į ezoteriką linkę. Estijoje daugiausia knygų spausdinama apie savipagalbą, žmonės mėgsta tokius filmus kaip „Valgyk. Melskis. Mylėk“, televizijoje vyksta ekstrasensų mūšiai. Religinis gyvenimas pakeičiamas kažkuo kitu – joga, neatpažintais skraidančiais objektais, „New age“, būrėjomis. Nors turėjau mokslinį pagrindimą savo kuratoriniam sprendimui, vis tiek nuogąstavau, kaip jis bus suprastas. Muziejaus atidaryme dalyvavo nemažai su bažnyčiomis susijusių žmonių. Vieno kunigo paklausiau, ar viskas gerai su stendu apie šiuolaikinių estų religingumą. Atsakė, kad jame net per mažai objektų, iliustruojančių mūsų polinkį į ezoteriką.
Šiais laikais žmonių požiūriai labai skirtingi, niekada nežinai, kokiame kontekste tavo siūlomas teiginys bus interpretuojamas. Pavyzdžiui, buvo kilęs skandalas dėl muziejaus pastato. Jaunesnė, atviresnė visuomenės dalis palaikė projektą, džiaugėsi, kad senai erdvei suteikiama nauja prasmė. Tačiau atsirado sakančių, kad muziejus statomas už Vladimiro Putino pinigus, nes tai paminklas čia buvusiam sovietiniam aerodromui. Niekada nebūčiau to numačiusi. Kita vertus, kontroversijų, kurių tikėjomės dėl ekspozicijos – nebuvo. Iš dalies gaila. Juk dėl skandalų žmonės irgi ateina į muziejus. Mes labai mėgstame skandalus. Išgyvenome vieną dėl brangių lėkščių muziejaus restorane, iki šios dienos stebiu, kaip valgydami žmonės jas aptarinėja.
– Prisiminiau skandalą dėl Antrojo pasaulinio karo muziejaus Gdanske. Manau, atsirado suskubusių jį aplankyti, išgirdus apie valdančiosios partijos nepasitenkinimą ir planus jį uždaryti ar keisti.
– Pas mus to nėra. Valdžiai nerūpi, ką mes čia eksponuojame. Manau, kad jiems patinka pastatas, tačiau jie netiki, kad muziejus gali pakeisti žmonių nuomones ar turėti politinį poveikį. Kultūros paveldas Estijoje, deja, nėra laikomas tokiu reikšmingu.
– XXI a. muziejams keliamas uždavinys prisidėti prie demokratijos kokybės. Ar, jūsų nuomone, ekspozicija apie kasdienybę turėtų keisti lankytojų nuostatas, kelti jų pilietinį sąmoningumą, empatiją aplinkiniams?
– Manau, kad turėtų. Taip pat manau, kad reikia įvairių muziejų. Dėl to ir sukūrėme dvi skirtingas ekspozicijas – įprastą ir kritiškesnę, analitiškesnę visuomenės atžvilgiu.
Nemažai dėmesio skiriame lankytojų patirties tyrimams, nes norime suprasti, kas jiems įdomu, priimtina, ką jie įsimena. Galiu tvirtai pasakyti, kad daugmaž pusė lankytojų mąsto drauge su ekspozicija. Mano galva, tai gana gera statistika. Vadinasi, ekspozicija verčia sau užduoti klausimus. Tačiau nesakyčiau, kad keičiame visuomenę. Tai lašai jūroje.
Vylėmės, kad pamatę skirtingas nuomones tuo pačiu klausimu, pavyzdžiui, laisvės, žmonės praplės savo pasaulėžiūrą. Tačiau iš interviu su lankytojais išryškėja, kad jie pastebi jiems artimas nuomones ekspozicijoje, o kitų nepastebi. Jie džiaugiasi matydami savo požiūrį institucionalizuotą. Dėl to ir negaliu pasakyti, kad keičiame pasaulį, greičiau parodome lankytojams, jog jie svarbūs. Iš tiesų žmonės muziejuje atkreipia dėmesį į tai, ką iš anksto žino, jie remiasi savo išankstine patirtimi. Taigi pakeisti požiūrį sunku, galima tik labai neįpareigojamai pasiūlyti naują požiūrio tašką tema, kuri lankytojui jau ir taip rūpi.