Muzikologas E.Šumila: pritariu, kad menas, turintis didaktinę funkciją, yra propaganda

Laisvė – labai slidi sąvoka, jos reikšmė per pastarąjį šimtmetį gerokai keitėsi. Tačiau galima sakyti, kad visiškai atrištomis rankomis meną kurti yra sunkiau – menui reikalinga politinė įtampa, portalui LRT.lt sako muzikologas Edvardas Šumila. Kaip teigia jis, menas turi kelti klausimus, o ne kalbėti teiginiais: „Tokiu būdu gimsta netiesioginis angažuotumas, nes meniniame veiksme atsispindi tai, kas aktualu“.
Edvardas Šumila
Edvardas Šumila / Tomo Tereko nuotr.

Esi muzikos festivalio AHEAD įkūrėjas, kitų kompozicijos, garso ir muzikos festivalių bendraautoris. Jūsų požiūris į muziką suformuotas kiek plačiau nei konvencionalus – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavai socialinę ir politinę kritiką, filosofiją – Helsinkio universitete bei muzikologiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Daug dirbate šiuolaikinės muzikos srityje, kuruodamas festivalius ir kitus projektus, rašote tekstus ir dėstote tiek universitete, tiek gimnazijoje. Vyksmas muzikoje, garso architektūroje, kompozicijoje ir šiuolaikiniuose kūriniuose per pastaruosius dešimt metų gana ryškus. Kaip retrospektyviai įvertintumėte išimtinai lietuviškos kūrybos sintezes? Kaip jūsų rengiamuose ir kuruojamuose projektuose prasidėję nauji muzikos poliai išsivystė nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu?

– Klausimas itin kompleksiškas. Pirmasis kuruotas festivalis AHEAD, įkurtas kartu su Dominyku Digimu (pirmaisiais metas – ir su Matthias Kronlachner), iš karto buvo ambicingas. Tuo metu, būdami bakalauro studentai, visko ėmėmės gana intuityviai, tačiau galėčiau sakyti, kad festivalis iš karto buvo diskursinis. Į jį buvo įtraukti pokalbiai apie tai, kas vyksta šiuolaikinėje muzikoje ir kaip tai siejasi su kitomis sritimis. Pirmajame festivalyje 2013 m. netgi vyko mano kuruota ir moderuota konferencija. Tuo pačiu pradėjome pristatyti menininkus ir menininkes, kurie gyvena užsienyje, ir kituose Lietuvos festivaliuose nepasirodo. Taip Lietuvoje pirmą kartą buvo pristatyti daugybė kūrėjų, kurie vėliau rado savo vietą.

Nežinau, ar tai, ką įvardinai kaip „polius“ galėčiau pavadinti visiškai naujais, bet kai kas tikrai įvyko – sukūrėme festivalį, kuris nėra tik koncertų seka. Politine prasme jis nėra visiškai vertikalus, mes stengiamės ribą tarp atliekančio ir dalyvaujančio daryti kuo labiau permatomą. Tai dažnai įvardijame kaip patirčių erdves, kur dalyvavimas atvertų naujus klausimus ir potyrius.

Tomo Tereko nuotr./Edvardas Šumila
Tomo Tereko nuotr./Edvardas Šumila

Tuo pat metu pradėjo ryškėti panašios tendencijos pačiuose progresyviausiuose Naujosios muzikos festivaliuose užsienyje, kaip keletą tokių galėčiau įvardinti Darmstadto, Maerz Musik (Berlynas) ir Borealis (Bergenas), nors jų yra daugiau. Nežinau, ar mes turėjome misiją eksportuoti tai, kas atsiranda šioje srityje, nors manau, kad tai neišvengiama, tačiau Lietuvos kultūrinėje terpėje tikrai atsirado įdomesnių rakursų ir atradimų. O tarptautiniu lygiu tokios kuravimo kryptys turi didžiausią perspektyvą.

Stengiuosi mąstyti, kad festivalis yra „agonistinė erdvė“, kaip ją aprašė Chantal Mouffe. Suprasdami demokratinės politikos dinamiką, per menines intervencijas mes iš tiesų galime sukurti tam tikrą kismą, kuris sunkiai įmanomas pavienėmis meno iniciatyvomis ar modernistinio avangardo idėjomis.

– Politikos įtaka šiuolaikinėms meno formoms nūdienoje yra akivaizdi, kaip ir meno poveikis politiniams reiškiniams. Ar yra įmanoma šiuolaikinio meno analizė pasitelkiant politinę kritiką ir socialinio konstruktyvizmo teoriją? Jei taip, kuriuos aspektus turime kvestionuoti kaip pagrindinius?

– Tokia analizė yra daugiau nei įmanoma, ji labai reikalinga. Tai labai kompleksiška tema, kuri neduoda man ramybės jau keletą metų. Savo magistro darbą VDU pavadinau „Neoliberali estetika: muzika kaip socialinė ir politinė kritika“. Mane domina, kaip menas gali priklausyti tam tikrai hegemoninei paradigmai, tokiai kaip neoliberalizmas, kaip gali veikti pagal jos dėsnius ir tuo pačiu būti kritiškas tai pačiai sistemai, kurioje egzistuoja. Čia susiduriame su daugybe skirtingų problemų, viena iš jų yra meno politinis angažuotumas. Aš esu linkęs sekti Th. Adorno ir Frankfurto mokykla, kurių manymų, bet koks tiesioginis angažuotumas veda į pralaimėjimą – t. y. menas, turintis tiesioginę didaktinę funkciją, yra tik propaganda.

Kuriamas menas turi kelti klausimus, o ne kalbėti teiginiais.

Tačiau menininkė ar menininkas savo politinius įsitikinimus gali formuoti meninėmis priemonėmis – jos/jo kuriamas menas turi kelti klausimus, o ne kalbėti teiginiais, tokiu būdu gimsta netiesioginis angažuotumas, nes meniniame veiksme atsispindi tai, kas aktualu, jis pasikrauna aplinka ir ją atspindi, leidžia į ją pažvelgti.

Tikiu, esate politiškas kūrėjas. Kiek menininkas yra galingas (galia kaip įtaka)? Ar menininkas yra galingesnis už meną? Koks yra laisvės ir meno santykis? Ar menininkai privalo paskatinti pokyčius?

– Kuratorystė, tam tikra prasme, yra kūryba, nors labiau laikau savo teoretiku. Estetinės patirtys yra labai galingos, jų yra visoje mūsų aplinkoje, ne tik white-cube galerijoje ar black-box koncertų salėje. Labai sunku kalbėti, kiek menininkas yra galingas savaime, svarbu ne tik pats menas, bet ir jo kontekstas, jo ritualas ir recepcija, t. y. kaip į jį reaguojama. Jis neprivalo būti galingas, tačiau jo reikšmę sunku nuspėti ir kūrėjas gali būti įgalintas. Manau, kad menas nebūtinai turi kviesti pokyčiams. Menas dažniausiai yra daugialypis ir veikia konfliktais ir nesuderinamumais, todėl tai, ką atskleidžia meninė praktika, mus praturtina, parodo skirtingais rakursais ir nušviečia situaciją. Laisvė – labai slidi sąvoka, jos reikšmė per pastarąjį šimtmetį gerokai keitėsi. Tačiau tikrai galima pasakyti, kad visiškai atrištomis rankomis meną kurti yra sunkiau, menui yra reikalingos politinės įtampos.

– Ontologiškai mąstant apie socialinę nelygybę visuomenėje ir subversiją, kuri vis dažniau pasireiškia per politinius procesus arba kaip reakcija į juos, – kur yra autoriteto arba intelektualo, filosofo vieta?

– Šis klausimas yra itin aktualus ir nelengva į jį atsakyti. Verta atkreipti dėmesį, kad mūsų visuomenėje intelektualo, kaip autoriteto, vaidmuo apskritai yra gerokai numenkęs. Pats pastebiu labai didelį neatitikimą tarp neoliberalaus diskurso, kuris vyrauja politikoje ir žiniasklaidoje (ne tik Lietuvoje) ir tarp intelektualų politinės laikysenos. Šios laikysenos būna radikaliai skirtingos, tačiau nepanašu, kad humanitarų nuomonė būtų girdima. Nepaisant to, kokia būtų politinė laikysena, ji/jis privalo būti sąžiningas sau ir visuomenei, ir išsakyti savo poziciją, remdamasis savo vertybėmis. Kita atsakomybė yra formuoti postulatus ir siekius. Esant politiniam sąmoningumui, tai turėtų būti gana natūralu.

Nepaisant to, kokia būtų politinė laikysena, ji/jis privalo būti sąžiningas sau ir visuomenei, ir išsakyti savo poziciją, remdamasis savo vertybėmis.

Tomo Tereko nuotr./Edvardas Šumila
Tomo Tereko nuotr./Edvardas Šumila

– Šį rudenį pradėsite naujas magistratūros studijas Niujorke. „The New School“ socialinių tyrimų fakultete mokysitės filosofijos. Šiame universitete mokėsi, dėstė ir jį baigė daugybė garsių filosofų ir menininkų, tarp jų filosofė Hannah Arendt, kompozitorius Johnas Cage'as, aktoriai Marlonas Brando ir Peteris Falkas, rašytojas aktyvistas Jamesas Baldwinas ir daugybė kitų garsių intelektualų. Ką jums reiškia ši galimybė ir kokia istorija slypi už to?

– Man ši galimybė reiškia daug. Mokytis Niujorke svajojau nuo 2013 m., kai laimėjau konkursą „Tarpdalykinės muzikos studijos“, kurį organizavo Tarptautinė muzikologų draugija (IMS) ir kitos institucijos. Tuomet dar buvau bakalauro studentas, o kiti konkurso dalyviai – doktorantai, arba baigę magistro studijas. Tuo metu garsi filosofė Lydia Goehr, kuri dėsto Kolumbijos universitete Niujorke užsiminė, kad galėčiau studijuoti Niujorke. Tačiau tuo metu nesiryžau imtis reikiamų žingsnių.

Praėjo daug laiko, susiformavo mano interesai ir studijų kryptys. Galiausiai subrendo šis sprendimas, nors kelias iki paties veiksmo tikrai buvo ilgas. Šiuo metu neįsivaizduoju geresnės vietos studijuoti nei „The New School“. Šis socialinių tyrimų fakultetas, arba „The New School of Social Research“ yra seniausias universiteto padalinys, kuris tapo universitetu tremtyje daugeliui intelektualų, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bėgusiems nuo totalitarinių režimų. Čia jie gavo intelektinę laisvę ir, tuo pačiu, praturtino Amerikos akademinį gyvenimą. Tai yra ir garsiosios Frankfurto mokyklos tradicijų Amerikoje tęsėjas.

Žiūrint kitu kampu – universitete yra kiti fakultetai – performatyvaus meno (muzikos, šokio, teatro), Eugene Lang laisvųjų menų koledžas ir Parsons – viena geriausių vizualaus meno ir dizaino mokyklų pasaulyje, turinti padalinį ir Paryžiuje. Universitetas propaguoja kritinį požiūrį į meną ir humanitarinius mokslus ir, kas įdomiausia, stengiasi puoselėti jų intersektyvumą. Taip atsiranda prielaidos labai įdomiems rezultatams.

– Lietuvoje pastebima militarizacija, vis dažniau viešojoje erdvėje yra girdima ultrapatriotinė, retsykiais net nacionalistinė retorika. Tuo tarpu Amerikoje šiuo metu vyksta demokratijos išbandymai, kurie yra stebimi iš aukščiausio politinio lygmens – brėžiant ryškų, radikaliosios politinės valios sprendimų priėmimų autoritarizmą. Ar atsakas radikaliajam nacionalistiniam judėjimui galėtų būti kita radikali jėga? Ar andergraundinis menas ir occupy idėjos, vis dažniau pasirodančios nepriklausomo meno scenose, gali būti kaip viena iš galimų atsvarų?

– Įtampos atsiranda dėl daugelio faktorių. Kai didėjanti socialinė atskirtis susiduria su politinėmis ir humanitarinėmis problemomis (karas Sirijoje, Ukrainoje) išauga populizmas ir tuo naudojasi radikaliai dešiniosios jėgos. Kai į vieną vietą supuola karinės ir humanitarinės grėsmės, jomis imama naudotis ir kuriant minėtą militarizaciją.

Išbandymai Amerikoje yra labai rimti, nes tokio susiskaldymo visuomenėje būta jau senai.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas

Tuo tarpu išbandymai Amerikoje yra labai rimti, nes tokio susiskaldymo visuomenėje būta jau senai. Donaldo Trumpo rinkiminė kampanija ir valdymo laikas iš esmės laužo demokratinio kalbėjimo taisykles ir, nors daugelis laukia, kol šis „košmaras“ pasibaigs, tikėtina, kad rinkimai Amerikoje niekada nebebus tokie pat. Taip pat tikėtina, kad demokratų partija keis savo politinį kalbėjimą, jau dabar iškyla gana radikalių prieš D.Trumpą nusiteikusių figūrų, kurios renkasi gana agresyvią retoriką. Kaip pavyzdį galima paminėti Michaelį Avenatti, kuris vis dažniau prabyla apie kandidatavimą į prezidentus.

Kalbant apie meną, tai, ką įvardijame kaip andergraundą, turi svarbų, bet labai trumpalaikį vaidmenį, nes nepasiūlo ilgalaikių idealų ir atsiduria rinkoje, kur tampa preke. Praktiškai tą patį galima pasakyti apie tokius judėjimus kaip occupy. Jų sėkmė – tik trumpalaikė. Viena iš to priežasčių yra jų momentiškumas ir užsidarymas „liaudiškoje politikoje“. Jie remiasi spontaniškumu ir sukuria įgalinimo ir politinio dalyvavimo jausmą, tačiau tą pat akimirką, kai pasiekiamas trumpalaikis rezultatas, šie judėjimai pralaimi, kaip ir menas, kuriamas panašiais tikslais.

Pagrindinė problema yra tai, jog nemąstoma konceptualiai, nėra kuriama infrastruktūra, jie išsiskaido į marginalinius judėjimus, tenkinasi vietiniais pasiekimais. Dažnas jų bruožas – valdymo horizontalė, t.y. tiesioginė demokratija ir sprendimų priėmimas asamblėjose. Sušaukus keletą asamblėjų magija dažniausiai išsisklaido. Idėjomis taip pat apeliuojant į nostalgiją sociademokratijai, vyravusiai Vakarų Europoje iki neoliberalizmo iškilimo. Tokiu būdu kovojama tik už tai, ko neprarasti (nors tai irgi svarbu) – stabdomas darbo kodeksas, protestuojama prieš medžių kirtimą ir pan. Lietuvoje net ir tokios socialinė akcijos yra labai menkos ir nesukuria stiprios įtampos, o pats protestas tampa tik spektakliu. Tam tikri „garo nuleidimai“, leidžiami ir Putino bei Lukašenkos režimuose, nekeičia žaidimo taisyklių.

Todėl, jei kalbame apie radikalumą, jis turėtų būti fundamentalus, kuriantis vizijas, laužančias vyraujančios hegemonijos žodyną bei turintis ilgalaikius tikslus. Menas netaps atsvara ir nepakeis paradigmos, tačiau jis turi duoti reikiamų impulsų ir padėti reflektuoti, suburti, įgalinti, komentuoti ir diskutuoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis