Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Nacionalinėje dailės galerijoje – ekskursija su parodos „Moters laikas“ kuratore ir filmų peržiūros

Ketvirtadienį, rugpjūčio 5 d., 16.30 val. Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorė Laima Kreivytė ves ekskursiją po parodą „Moters laikas. Skulptūra ir kinas". 17.30 val. – parodą papildanti dokumentinių filmų programa „Prisilietus prie tabu („Privačios erdvės“)“. Programą sudarė ir vakarą ves kino kritikė Živilė Pipinytė.
Kadras iš filmo „Jūros liga“
Kadras iš filmo „Jūros liga“ / Organizatorių nuotr.

Ekskursijos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“metu bus pristatyta parodos idėja ir keliami klausimai: kaip keitėsi moters vaizdinys ir koks jo santykis su skirtingomis ideologijomis; kodėl taip mažai vaizduojama konkrečių moterų, tačiau moters figūra dažnai tampa gyvybės metafora, motinystės simboliu, tautos alegorija, grožio objektu ar darbo žmogumi? Plačiau bus aptartos svarbiausios teminės grupės: „Didvyrės ir herojės“, „Socialiniai kūnai“, „Privačios erdvės“, „Moteris – puošmena“ ir „Dekonstruota“.

Siekiant šiandieniniam žiūrovui padėti geriau suprasti būtojo laiko realybę, dokumentinių filmų programos papildo parodoje „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ išskirtus penkis „salynus“, pristatančius sovietmečio moters viešus ir privačius socialinius  vaidmenis.

17.30 val. penktojoje programoje „Prisilietus prie tabu („Privačios erdvės“)“ žiūrovams bus parodyti du dokumentiniai filmai: Roberto Verbos „Jūros liga“ (1980) ir Viktoro Starošo „Aš myliu direktorę“ (1978).

Prisilietus prie tabu („Privačios erdvės“)

Robertas Verba (1932–1994). „Jūros liga“, 1980, 20 min., spalvotas. LKS
Vienas atviriausių sovietmečio dokumentinių lietuviškų filmų.  Šeimyninį tolimojo plaukiojimo kapitono Eimučio Astiko ir jo žmonos Editos gyvenimą ištiko krizė. Ilgi išsiskyrimai netenkina vienatvėje besikankinančios kapitono žmonos. Filmo režisierius kapitoną kalbina Arkties fone, kai jis didvyriškai veda laivą per Ledinuotąjį vandenyną. Skeldėjantis ledas simbolizuoja yrančią šeimą. Tad tariamai laiminga filmo pabaiga  nelabai įtikina, nes abiejų filmo herojų monologai ją paneigia.

Viktoras Starošas (g. 1921). „Aš myliu direktorę“, 1978, 30 min., nespalvotas. LKS
Pasakojime apie Vilniaus 1-ųjų vaikų namų direktorę, Respublikos nusipelniusią mokytoją Viktoriją Kaupelienę, ir jos bendradarbes atskleidžiama sovietų kine kone tabu laikyta tema – palikti, iš tėvų atimti skriausti vaikai. Filme jaučiamas nerimas, nors ir netiesiogiai, bet keliami klausimai apie šeimos situaciją, kuri nelabai atitinka oficialias ataskaitas. Tačiau motinomis dirbančios moterys rodomos šviesiai ir poetiškai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?