Stasys Eidrigevičius – originalus dailininkas fantastas: tapytojas ir iliustratorius. Pasaulyje ir Lietuvoje jo vardą ypač išgarsino įspūdingi plakatai ir vaikų knygų iliustracijos, su kuriomis užaugo ne viena karta.
Veidas ant kaukės yra vienas svarbiausių Stasio Eidrigevičiaus kūrybos motyvų, atskleidžiančių savitą dailininko mąstymą, požiūrį į jį supančią tikrovę. S.Eidrigevičius atsisakė tradicinės kaukės interpretacijos, t.y. kaip patogaus ant veido užsidėti daikto, kaip būdo pasijusti kažkuo kitu – tapti tuo, kuo nesi. Dailininkui rūpi paradoksalioji veido ant kaukės reikšmė – įkvėpti gyvybę tam, kuris yra negyvas, prakalbinti tą, kuris yra nebylus, kuriam neduota kalbos dovana.
Pagrindinis kūrinių personažas, nešiojantis veidą ant kaukės, iš pirmo žvilgsnio primena marionetę: jo veidas neemocingas, tarsi negyvas, sustingęs, kūno judesiai – statiški, pasyvūs, kūno siluetą išryškina paprastas „medinis“ kontūras, o kūno struktūra primena tuščią kevalą. Vienas išraiškingiausių kaukėtos būtybės bruožų – tai liūdnos apvalios tarsi sagos akys.
Vis dėlto kūriniai skatina klausti: kodėl dailininkas pasirinko vaizduoti kaukes primenančius marionečių veidus? Kodėl jam neįdomūs tikri žmonių veidai? Nejaugi pastarieji yra pernelyg mažai pasakantys? Atsakymai slypi šaltiniuose, kurie suformavo būtent tokią personažo sampratą.
Vienas iš jų – valstietiška kaimo kultūra, kurios įtakos mastą ir pobūdį taikliausiai apibūdintų valstietiškos haliucinacijos jėgos metafora, sukurta belgų tapytojo Constant‘o Permekės kūrybai apibūdinti. Toji jėga pasireiškia iracionaliu tikrovės daiktų išdėstymu, keistas jungtis, primenančiais sapno vaizdiniais, verčiančiais kūrinio suvokėją jaustis nejaukiai. Tam tikri tuštumos, erdvės dengimo dalykai, atsikartojantys ne tik ūko, miglos, o ir konkretesniais – tvoros, tinklo, popieriaus plokštumos, rūbo motyvais, – seniai domina Eidrigevičių.
Po plokštuma kauke paslėptą tuštumą galima tapatinti su tokiomis būsenomis kaip melancholija, nostalgija ar, pavyzdžiui, gamtai būdinga miglota nuotaika. Tačiau toji tuštuma prasiskverbia pro kiauto luobą, suteikia kaukei gyvybės, psichologizuoja ją. Dailininko sukurtas personažas užsidėjęs kaukę tarsi todėl, kad yra sukrėstas pasaulio – jo skurdo, nelaimių ir panašiai, tačiau pro kaukę jis žiūri į pasaulį taip akylai, kad ši ima ir atgyja. Eidrigevičius labiausiai siejamas su dailininko fantasto, iliustratorius įvaizdžiu. Veido ant kaukės koncepcija Eidrigevičiui leidžia atsiskleisti kaip dailininkui pasakotojui, vizionieriui – stebinčiam ir tyrinėjančiam pasaulį, o tai parodo kitą jo kūrybos aspektą.
Parodoje eksponuojama apie 200 kūrinių, sukurtų 1974–2010 m. – aliejinė tapyba, pastelės, akvarelės, skulptūros, kaukės, estampai, piešiniai ir fotografijos. Dauguma kūrinių atvežti iš dailininko studijos Varšuvoje, ekspoziciją papildo darbai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinio. Parodą sudaro trys dalys – „Miglota“, „Melancholija ir nostalgija“ bei „(Ne)mirtinga“, atspindinčios S. Eidrigevičiaus kūrybai būdingas nuotaikas ir būsenas.
Paroda veiks iki 2011 m. birželio 5 d.
