Nacionalinėje dailės galerijoje – svarstymai apie post-pandeminę būklę

2023 m. rugsėjo 7 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) rengiama tarptautinė mokslinė konferencija „Post-pandeminė būklė: biopolitika po COVID-19 pandemijos“, rašoma pranešime spaudai.
Nacionalinė dailės galerija
Nacionalinė dailės galerija / Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr.

Tarpdisciplininėje konferencijoje Lietuvos mąstytojai ir jų kolegos iš Lenkijos, Estijos ir Suomijos akademinių institucijų prisimins COVID-19 pandemijos protrūkį ir aptars įvairialypius jos padarinius, kviesdami permąstyti pandemijos ir biopolitikos santykį bei ieškos išeičių sprendžiant problemas, neatsiejamas nuo žmogiškų socialinės nelygybės bei planetinių klimato kaitos klausimų, ir sieks naujų popandeminės politinės tvarkos apibrėžčių. Kokių transformacijų biopolitikos teorija ir praktika patyrė pandemijos akivaizdoje? Kokių įžvalgų apie pandemijos ir biopolitikos santykį mums davė betarpiška pandeminės būklės patirtis? Kaip pandemijos valdymas keitė esamų galios formų pobūdį ir funkcionavimą?

Pandemija leido naujai pažvelgti į biopolitikos temą, nagrinėjančią gyvybės ir politikos sankirtas bei populiacijų valdysenos technologijas. Skubios ir chaotiškos valstybių reakcijos mėginant suvaldyti COVID-19 pandemijos mastą leidžia konstatuoti dabartinių politikos ir medicinos sričių suartėjimą bei skatina žvalgytis naujų biopolitinio reguliavimo formų atsiradimo įrodymų. Daugelis mąstytojų pastebi, jog pandemijos patirtis verčia permąstyti pačią biopolitikos sampratą, ir teigia, kad „negatyviąją“ biopolitiką, grįstą siekiu riboti ir kontroliuoti, palaipsniui turėtų keisti „pozityvioji“ biopolitika, įgyvendinanti įvairių populiacijų bei ekosistemų stebėjimą, priežiūrą ir puoselėjimą. „Pozityvioji“ biopolitika savo ruožtu irgi turėtų atsinaujinti bei skaitytis ne vien su „kitais“ ar „kitokiais“ žmonėmis, siekdama panaikinti struktūrinę nelygybę ir skurdą, bet ir su kitomis rūšimis, aplinka bei atmosfera. Be to, pandemijos patirtis atskleidė ir bendruomeninės politikos sferos svarbą, taip primindama apie būtinybę konceptualizuoti tai, kas bendra visiems žmonėms, bei permąstyti žmogaus santykį su ekologinėmis terpėmis.

Pandemijos pradžioje neretai regėjome, kaip pandemija keičia politiškumo suvokimą suspenduojant esamą politinę tvarką ir paskelbiant nepaprastąją padėtį. Tiesa, šis pokytis buvo nevienprasmis ir nebūtinai išimtinai neigiamas. Viena vertus, taip buvo sudaromos sąlygos įsivaizduoti kitokią politinę sandarą ir stiprinamos radikalios ideologinės reakcijos, kaip antai melagienos ar sąmokslo teorijos, kad ir netiesiogiai. Kita vertus, COVID-19 pandemijos akivaizdoje labiausiai socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių bendrystė ir solidarumas įgijo neregėtą mastą ir skatino kitų naujų bendruomeniškumo formų, kaip antai savanorystė ar įvairūs pagalbos tinklai, plėtrą. Deja, sėkmės istorijas šioje srityje neretai nustelbdavo specifinė pandemijos optika, kurios dėka fotoobjektyvų ir ekranų centre kur kas dažniau atsidurdavo struktūrinė nelygybė, dažnai lydima diskriminacijos rasės, amžiaus ar (ne)įgalumo pagrindu, tik intensyvinanti ir gilinanti esamus skirtumus, užuot juos mažinusi sprendžiant, o ne dangstant kompleksines struktūrines problemas.

Galiausiai jau vien pats faktas, kad pandemija plito oro lašeliniu būdu, privertė iš naujo įvertinti individų tarpusavio susietumo mastą. Kartu tai skatino dar labiau suabejoti klasikine autonomiško subjekto samprata ir permąstyti griežtą priešpriešą tarp „aš“ ir „kiti“, kuria pastaroji grįsta, bei vis dažniau gręžtis į posthumanistinę filosofiją, kurioje žmogus laikomas ne uždara ir izoliuota sistema, o gyva ekosistema, nuolat sąveikaujančia su žmogiškais ir nežmogiškais „kitais“ per įvairiausias bendrystės formas, kaip antai simbiozė ar transindividualumas. Toks mąstymas neleidžia pamiršti ir ekologinės sferos, kadangi COVID-19 pandemija ir jos valdymas dar kartą priminė, kad stebėsena, modeliavimu ir reguliavimu grįsta planetinė valdysena yra žmonijos prerogatyva. Tad natūralu, kad norint suvaldyti epidemijų sklaidą, rūšių išnykimo rizikas, klimato kaitos padarinius ir aktyviai sprendžiant realias, pernelyg realias ekologines problemas, kartais tenka imtis efektyvaus biosistemų valdymo planetos lygmeniu, o etines biopolitikos implikacijas palikti nuošalyje.

Konferencijoje šie klausimai bus nagrinėjami plačiau, sugretinant epidemiologinius ir epistemologinius klausimus, atskleidžiant klimatologinę situaciją ir politinę sferą siejantį trapumą, ieškant paralelių tarp hibridinio karo ir politinės komunikacijos, atsigręžiant į šešėlinę pandemijos pusę ir joje slypinčias patologijas, permąstant kintančią subjekto sampratą, svarstant planetinės biopolitikos galimybę ir gundantis transindividualumo pažadais. Visą dieną truksiantį renginį atidarys Varšuvos universiteto profesorius Szymonas Wróbelis su pranešimu apie prekybą gyvybe ir mirtimi, o vainikuos Talino universiteto profesorius Reinas Raudas, besiruošiantis išdėstyti lyginamosios veido kaukių biopolitikos metmenis.

Konferenciją organizuoja Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos mokslo taryba ir Nacionalinė dailės galerija. Konferencijos pradžia – 11 val.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais