„Esu susijaudinęs, tai neįtikėtina sėkmė. Architektui būti pastebėtam labai sunku, nes architektūra yra sunkiasvoris menas, jis sunkiai konkuruoja su aktorių, režisierių, poetų darbais. Todėl tai yra neįtikėtina sėkmė“, – 15min sakė G.Balčytis.
Tarp architekto minimų ir visuomenėje labiausiai matomų darbų – Kauno ir Vilkaviškio autobusų stotys. Pasak jo paties, sėkmę atnešė Vilkaviškio autobusų stoties rekonstrukcija.
„Tikriausiai, kad paskutinis darbas – Vilkaviškio autobusų stotis, kur kiek netradiciškai pažiūrėta į vietovę. Buvo ir netradicinės priemonės, kai augantys medžiai tampa architektūros dalimi.
Iš vienos pusės, tai yra objektas, skirtas transporto funkcijai, kuri kol kas nėra labai švari kalbant apie CO2, apie tvarumą. Jei pavyksta tokį objektą padaryti žalią, kur architektūra bando surasti kelius, kaip išlyginti neigiamą aspektą – toks nekasdieniškas požiūris į funkciją, į pastato paskirtį duoda neblogų rezultatų“, – kalbėjo architektas.
Taip, kaip Lietuvoje yra keli milijonai krepšinio žinovų ir ekspertų, jų daug yra ir architektūroje – visuomenė nevengia diskutuoti apie naujus pastatus ar erdves: „Kaip bebūtų gaila, dažniausiai yra diskutuojama neigiamu aspektu, kad pastatė stiklainį ir panašiai. Ir, aišku, negaliu sakyti, kad visada nepelnytai.“
Architektūra, sakė G.Balčytis, yra labai vizualus menas, todėl žmonės nevengia išsakyti nuomonės apie naują iškilusį pastatą.
„Architektūra yra toks menas, kur fasadai rodo tik išorinę viso kūrinio pusę. Tačiau tai yra erdvės menas. Man atrodo, kad svarbiausia, kokį krūvį, kokią erdvę sukuria tas pastatas, o fasadai yra vieno ar kito laikmečio veidrodis. Šiuo atveju dažnai pelnytai architektus visuomenė prausia,“ – sakė G.Balčytis.
Pasak G.Balčyčio, architektūra – kaip menas – reikalauja mąstymo ir atitinkamų nekasdieniškų sprendimų.
Kaip sakė G.Balčytis, ateities architektūra turėtų artėti link pokalbio su žmogumi, su bendruomene: „Ateityje pastatai bus labiau išmanūs, neabejotinai keisis tiek, kiek keisis visa industrija, kiek keisis įvairūs moksliniai atradimai. Tačiau bet kuriuo atveju architektūra išliks vieta darbui ir gyvenimui. Mano nuomone, ji artės savo erdve link žmogaus suvokimo ribų.
Architektūra turės būti patogi gyventi ir dirbti, kita vertus, ji turėtų užtikrinti ir tam tikras ateities tvarumo sąlygas: kad būtų ilgaamžė, sveika ir padedanti žmogui ne tik gyventi, bet susitvarkyti ir savo vidinį pasaulį. Nes architektūra skirta ne išorinei žmogaus pusei, o vidinei.“
