„Žinote, mano kelias iki apdovanojimo tęsiasi nuo 1955 metų. Tiesa, aš jau ilgai nebedirbu, nes sveikata to daryti neleidžia“, – sakė jis.
„Man tai yra labai didelis džiaugsmas, tačiau jums pasakysiu vieną dalyką – kiną filmavau ne dėl kažkokių apdovanojimų. Ne. Aš dirbau, nes mylėjau kiną, taip pat buvau jam atsidavęs. Be to, kožną kartą man buvo didžiulė šventė matyti aktorių plejadą.“
Šis kinas yra užfiksavęs visos mano kartos atsidavimą teatrui, kinui ir Lietuvai.
„Aš laimingas, nes, kai restauravo mano filmus, jie atsigavo. Nesvarbu, kad klaidos buvo ištaisytos didele kaina. Jeigu teatre spektaklis yra suvaidintas, vadinasi, jis ir yra suvaidintas. Studentams ar kažkam gali papasakoti istoriją. Šis kinas yra užfiksavęs visos mano kartos atsidavimą teatrui, kinui ir Lietuvai.“
Žinote, o kuris pirštas reikalingesnis? Mažiau reikalingas tas mažyliukas, bet ir be jo negerai...
Paklausus, kokį savo darbą J.V.Tomaševičius vertina geriausiai, jis uždavė klausimą: „Žinote, o kuris pirštas reikalingesnis? Mažiau reikalingas tas mažyliukas, bet ir be jo negerai...“
Interviu jis teigė, kad filmas „Jausmai“ jam yra nepaprastai brangus. „Iš šio filmo labai daug norėjome. Taip pat ir aktoriai, ir tema buvo gera, – sakė. – Mano visi filmai ne taip dažnai apdovanojami!“
„Ave, Vita!“, „Herkus Mantas“, „Skrydis per Atlantą“, „Žvėris, kylantis iš jūros“ – šiuos filmus pokalbio metu taip pat mini Lietuvos nacionalinės premijos laureatas.
