Su šiuo spektakliu taip pat finišuos Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė‘08“, kuris vyks lapkričio 5–15 dienomis. Inscenizacijos autorė ir režisierė Ramunė Kudzmanaitė, dailininkė Laura Luišaitytė. kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidina: Diana Anevičiūtė, Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Evaldas Jaras, Donata Kielaitė, Eimutis Kvoščiauskas, Miglė Polikevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Titas Varnas.
Antano Škėmos kūryba labai autobiografiška: pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galima įžvelgti paties rašytojo bruožų, dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur A. Škėma praleido vaikystę ir jaunystę, vaizduojami miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. Pagrindinis „Baltos drobulės“ veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir rašytojas.
A. Škėmos stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės proveržių, nuostabių grožio švystelėjimų, yra stilistinių kontrastų: greta lyrinių, estetiškai švelnių vaizdų staiga atsiranda vulgarūs, ciniški, išnyra šiurkštūs žodžiai.
Apysakos veiksmas rutuliojasi pilietinio karo metais porevoliucinėje Rusijoje ir Ukrainoje, kur siautėja bolševikai, o pagrindiniai personažai – emigrantai, lietuvio ir kirgizės šeima. Jie nieko kito netrokšta, kaip tik grįžti namo ir taip spręsti savo likimąRašytojo kūryboje juntama Vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo teorijos, Igorio Stravinskio ir Bélos Bartóko muzika, Pablo Picasso ir Salvadoro Dali tapyba, Arthuro Rimbaud ir Ezros Poundo poezija, Franzo Kafkos ir Albert‘o Camus proza.
„Man patinka lietuvių literatūra. Skaitau klasikinius ir šiuolaikinius lietuvių autorius, bet Antanas Škėma man atrodo aktualesnis ir modernesnis už daugelį šiuolaikinių autorių. „Saulėtos dienos“ mane sužavėjo savo liūdesiu ir grožiu dar studentavimo laikais. Juo ilgiau gyveni, tuo artimesnė tampa tautos istorija, jos žmonės. Ten norisi ieškoti atsakymo į klausimą „kodėl aš čia?”, kurį ne kartą užduoda ir pats Škėma ne tik Vileikio, bet ir kitų apsakymų personažų lūpomis. Taip pat šiuo metu man įdomi vilčių neišsipildymo tema, kuri tapo lietuvių tautos lemties ženklu, – sakė režisierė Ramunė Kudzmanaitė. – Skaitydamas Škėmą, įtemptai seki – tik nežinia, ar autoriaus, ar herojaus – minčių tėkmę, nuotaikų srautą, prisiminimų bei ateities nuojautų kaitą. Škėmos kūryboje mirtis nėra ir negali būti galutinis būties taškas. A. Škėmos kuriamame pasaulyje erdvės ir laiko samprata keičiasi, plečiasi, peržengdama netgi tą galutinę pasaulio ribą, kurią mes vadiname mirtimi. Viena istorija vyksta realiai, o visai kitas gyvenimas – personažų galvose. Šiuos vidinius personažų monologus ir nuojautų kaitą perkėliau į tiesioginę kalbą.“
Anot režisierės, „šiuolaikinis teatras tuo ir įdomus, kad jame telpa įvairiausios teatro sampratos. Tiesa nevaikšto pro vienerias duris. Tiesa turi daug durų. Apysakos veiksmas rutuliojasi pilietinio karo metais porevoliucinėje Rusijoje ir Ukrainoje, kur siautėja bolševikai, o pagrindiniai personažai – emigrantai, lietuvio ir kirgizės šeima. Jie nieko kito netrokšta, kaip tik grįžti namo ir taip spręsti savo likimą. Antanas Škėma rašė: „Mūsų košmariška epocha pasireiškia per galutinį žmogaus nuvertinimą.”
