„Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“ – niekinimo anatomijos išklotinė. Čia susipina be galo daug įvairiausių temų: ką mes garbiname, kas tas „elitas“, stabai, kuriuos mes šloviname. Šioje pjesėje gvildenamos garbėtroškos, pasipūtimo idėjos. Bernhardas visada moka išryškinti vieną svarbiausią temą, ir mane tai imponuoja. Žmogus imasi užduoties, kurios pats negali įvykdyti, todėl ja kankina visus aplinkinius. Tai yra pagrindinė Bernhardo kūrybos tema“, – sakė Valentinas Masalskis.
Thomas Bernhardas (1931–1989) – vienas ryškiausių ir įtakingiausių naujausių laikų austrų – tiesą sakant, ne tik austrų, bet ir visų vokiečiakalbių – rašytojų. Kol buvo gyvas, dažną jo kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų rinkoje, kaip ir paties autoriaus retus pasirodymus viešumoje, lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika plodavo ir švilpdavo. Susižavėjusi ir pasipiktinusi. Abejingų nebuvo.
Ir po rašytojo mirties jo skaitytojai ir kūrybos vertintojai nesutaria, kas gi buvo, kas yra Thomas Bernhardas. Didysis vienišius ar draugiškas keistuolis, „gimtinės“ dainius ar bohemiškas didmiesčio dykinėtojas, savojo lizdo teršėjas ar negailestingas tiesos sakytojas, pesimistas ar optimistas, niūriausių ar smagiausių tekstų autorius?
Iš pradžių studijavęs dainavimą, dramaturgiją, vaidybos meną, Berhardas jau nuo 1957-ųjų atsidėjęs literatūrai. Skaitytojai Thomo Bernhardo vardą įsidėmėjo jau 1963 metais, išėjus romanui „Speigas“. Netrukus pasirodė apysaka „Amrasas” (1964), romanas „Sutrikimas” (1967). Paskui romanai „Korektūra” (1975), „Grimzdėjas” (1983), „Senieji meistrai” (1985), „Išnaikinimas” (1986), penkių autobiografinės prozos knygų ciklas (1975–1982). Daugelyje savo kūrinių rašytojas vaizduoja gūdų gimtąjį kraštovaizdį, žmonių santykių šaltį ir beviltišką gyvenimą.
Bernhardas ypač išgarsėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje, visų pirma pjesėmis „Medžioklės draugija” ir „Įpročio jėga“. Abi jos buvo pastatytos 1974 metais, o po jų kone kasmet iki pat 1989-ųjų, iki pat autoriaus mirties, garsiausiose Austrijos ir Vokietijos scenose pasirodydavo vis naujos pjesės, sulaukdamos didžiulio publikos ir kritikų dėmesio – jomis Bernhardas laikėsi įsikibęs gyvenimo.
Tai arba piktos satyros, ištraukiančios į scenos šviesą visuomenės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai sužlugusius, nenusisekusius menininkus. Taip galima apibūdinti ir jo pjesę „Pasaulio gerintojas“, kuri buvo parašyta 1979 metais.