Paklaustas, kodėl ėmėsi televizijos spektaklio žanro, J. Dautartas svarstė, jog pirmiausia – dėl to, kad paskutinį kartą LRT TELEVIZIJOS spektaklio premjera vyko prieš 20 metų. Be to, pasak jo, V.Vaičiūno pjesė šiandien kaip niekad – aktuali.
„Man ir mūsų kūrybinei grupei taip išėjo, kad „Patriotų“ televizijos spektaklį galima būtų laikyti TV filmu, nes praktiškai viską nufilmavome ne studijoje, o, režisierių kalba tariant – „natūroje“, – praskleidžia savo kūrinio kuluarus J.Dautartas.
Jei kas nors ir pastebės kokių nors sutapimų, galiu nuraminti – jokiais prototipais vyriausybėje ar kitur mes nesekėme.
– Kodėl ėmėtės gan seno kūrinio? Juk šiandienos gyvenimo problemas atliepia ir ne vienas šių laikų dramos kūrinys?
– Iš kolegų teatralų esu girdėjęs, kad P.Vaičiūną Šiaulių dramos teatre atrado Aurelija Ragauskaitė, o Jaunimo teatre – Jonas Vaitkus. Nesiginčysiu. Jie abu – puikūs režisieriai. Tačiau man norėjosi pasiaiškinti, kodėl žmonės tampa „priklausomi“ įvairiose gyvenimo srityse.
Jei kas nors ir pastebės kokių nors sutapimų, galiu nuraminti – jokiais prototipais vyriausybėje ar kitur mes nesekėme. Aš visada labai gerbiu autorius. Tik kartais jų potekstes perteikiu režisūrine kalba.
– Tai apskritai apsiėjote be šių laikų visuomeninio ar aukštuomenės gyvenimo prototipų?
– Man to neprireikė. Pačioje pjesėje yra replika apie tai, kodėl žmogus (nesvarbu nuo ko) tampa priklausomas – nuo valdžios, pinigų, meilės, moters įtakos, meilės dukrai ir t.t. Į tai atsispyręs bandžiau ieškoti atsakymo, kaip žmogus ieško pasiteisinimų dėl savo nuodėmių. Apie tai ir yra mano „Patriotai“.
– Ko gero, šiek tiek rizikavote, nes šiandien socialinės problemos – ne itin madingos scenoje.
– Jos ne tik nemadingos, bet ir ignoruojamos, netgi niekinamos. Bet esu tikras, kad būtent socialinės problemos gali atskleisti, kodėl žmogus – toks, o ne kitoks.
– Pasiryžote pasiaiškinti, kodėl žmogus nuo kažko tampa priklausomas. Bet, ar, pavyzdžiui, įmanoma būti nepriklausomam nuo darbdavio, viršininko, pagaliau – nuo tų nelaimingų pinigų? Juk tai – gyvenimas. Net ir vienuolynuose egzistuoja tam tikra tvarka ir hierarchija.
Pačioje pjesėje yra replika apie tai, kodėl žmogus (nesvarbu nuo ko) tampa priklausomas – nuo valdžios, pinigų, meilės, moters įtakos, meilės dukrai ir t.t.
– Ko gero, sunku tos priklausomybės išvengti, bet aš pažįstu žmonių, kurie sugeba būti nepriklausomi. Tai – jaunosios kartos atstovai. Bet ne politikai. Nors pažįstu keletą Seimo narių, kurie ant savo durų užsiklijavę, kad kyšių neima. Bet tuomet išeina, jog tas, kuris tokio lipduko neužsiklijuoja, kyšius ima?
– Sugrįžkim prie to, kaip išlikti nepriklausomam, kitaip tariant – savimi?
– Kuklumu. Nors dažnai kuklius žmones mūsų visuomenė laiko kvailiais.
– Kaip jums atrodo, kas atsitiko ne vienam politikui, visuomenės veikėjui, verslininkui ar šou verslo atstovui, kas juos taip traukia atsidurti glamūrinių žurnalų puslapiuose? Būna ir taip, kad to paties žmogaus nuotraukos viename žurnale puikuojasi po kelis kartus.
– Tai irgi – rimta priklausomybė. Maža to, tas potraukis nuolatos būti matomam, tos kelios minutės bent jau menamos šlovės suformavo tarp žmonių ir didžiulius skirtumus, net – atotrūkį. Pirmiausia – nuo realaus gyvenimo.
– Tai kuo mes virsime po dar dvidešimt penkerių metų?
– Manau, kad iki to laiko, kol tapsime tokia visuomene, kokia yra Švedijoje ar kurioje nors kitoje išsivysčiusioje Europos šalyje, teks dar daug numinti batų ir daug visko išgyventi. O aš savo spektakliu LRT TELEVIZIJOS eteryje bandysiu parodyti, kad gyvenime yra tokių dalykų, kurie galėtų padėti horizonte pamatyti vis daugiau ir daugiau šviesos.
