Belaukiant susitikimo su žiūrovais kalbamės su Neda apie muziką ir klausytoją, triukšmą ir tylą, kasdienybės džiaugsmus ir rūpesčius, ir aišku apie ateinantį koncertą.
– Po ilgos pertraukos rengiate pasirodymą Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje su kvartetu 4TANGO. Kokia tai bus programa? Ar kažkaip specialiai ruošiatės šiam įvykiui?
– Išties, programa „Vintažinės dainos“ atliekama itin retai, na visų pirma dėl to, kad ji yra nekomercinė. Nors sudėtingesnės muzikos kontekste ji skamba pakankamai „lengvai“, gal dėl to, kad yra puikiai parinktos senos lietuvių estradinės dainos, kurioms specialiai kameriniam kvartetui „4Tango“ padarytos aranžuotės . Tai dainos, kurias kruopščiai atrinkinėjome visi kartu ir pirmiausia dėmesį kreipiau į tai, kad man ta daina būtų jauki, priimtina, su galimybe turėti vietos improvizacijai. Naujame atlikime jos skamba subtiliai, kokybiškai, profesionaliai, jausmingai ir tuo pačiu labai šiuolaikiškai. Kai yra gera medžiaga, iš jos galima „nuausti“ daug gražių dalykų. Ir lygiai taip pat galima gerą medžiagą... sugadinti. Bet mūsų patirtis, daugybė koncertų, kuriuose buvo atlikta ši programa tik įrodė, kad mes ėjom ir einam teisingu keliu. Žmonės ją pamilo ir suprato. Tai dainos, kurios man asmeniškai yra labai prie širdies. Mano mylimo Andriaus Kulikausko ir Aido Giniočio dainos „Į tave“ ir „Žingsniai ne tie“, kurios buvo parašytos prieš ketvirtį amžiaus yra specialiai sukurtos man. Programoje atliksim ne vieną M.Noviko dainą, T.Makačino, M.Vaitkevičiaus, D.Pulausko, B.Gorbulskio ir kitų kompozitorių dainas, kurios tiesiog įaugo į mūsų viso kolektyvo kraują. Jau atrinktom dainom aranžuotes darė Andrius Kulikauskas ir Rimantas Giedraitis. Šioje programoje asmeniškai aš, kaip solistė jaučiuosi savimi, kas labai svarbu. „4Tango“ kolektyvas yra nuostabus, tai puikūs muzikantai ir labai geri mano bičiuliai, ansamblio kolektyve vyrauja labai geras mikroklimatas, o tai man irgi labai svarbu. Kolektyvas puikiai susigrojęs, jaučiantis solistus, nestokojantys gero jumoro jausmo (tai irgi man labai svarbu!) Džiaugiuosi, kad Kristina Žebrauskaitė, ansamblio ašis ir akordeonistė, kurios idėja ir buvo padaryti lietuviškų estradinių dainų programą, pasiūlė ją atlikti būtent man. Aš tai labai vertinu.
– O pati kokios klausotės muzikos – ar mėgstate patikrintą seną (gerąja prasme), ar stebite kas naujo vyksta muzikos pasaulyje? Pasidalinkite atradimais.
– Namie dažniausiai būna mano pati mylimiausia „muzika“ – tyla. Muzika skamba, kai reikia ką nors mokytis, daryti namų darbus, kažkuo specialiai pasidomėti, mašinoje visada skamba JazzFM. Muzikos reikia klausytis gyvai ir tam nusiteikus, todėl labai mėgstu pati lankyti koncertus. Žanras ar muzikos amžius – nesvarbu. Nėra blogo ar gero žanro. Muzika yra arba kokybiška arba ne. Ji tave veikia arba ne. Yra daug senos geros muzikos ir tuo pačiu daug šiuolaikiško „šlamšto“. Tai priklauso nuo to, ar sugebi tai išgirsti ir atsirinkti. Mano manymu, reiktų domėtis ne tik savo sritimi ar savo žanro pasauliu. Pasigendu savo kolegų, pavyzdžiui, operos ar teatro spektakliuose, parodose. Jei esi klasikos atstovas, būtina domėtis ir kitais žanrais. Tas pats galioja bet kokio kito žanro muzikos atstovams. Kuo daugiau domiesi kitais žanrais, tuo daugiau atsiranda idėjų, minčių, patirties, plečiasi tavo paties akiratis, lavėja skonis ir t.t. Šis klausimas yra labai įdomus, bet tai labai ilga neišsenkama tema, kurią galima vystyti ir vystyti.
– O kokiame koncerte paskutinį kartą pati lankėtės kaip klausytoja?
– Neseniai praūžė džiazo festivalis „MamaJazz 2017“, aplankiau kelis pasirodymus. Prieš tai klausiau puikaus amerikiečių gitaristo Mike Stern ir jo grupės koncerto.
– Jums tenka koncertuoti ir užsienyje, jūsų nuomone, Lietuvos žiūrovas skiriasi nuo kitataučio – reakcijomis, įsiklausymu…?
– Viskas priklauso nuo tavęs pačio, jei esi įdomus, įtaigus ir profesionalus – visur tave priims puikiai. Skiriasi tik pačios publikos mentalitetas ir gebėjimas pademonstruoti savo jausmus. Mūsų publika yra pakankamai santūri, bet tai nereiškia, kad ji yra bloga. Vakaruose publika labiau atsipalaidavusi, nors dažnai būna maloniai nustebinta tavo atlikimu ir emocijos atšyla akimirksniu. Na o Rusijos publika yra tiesiog nuostabi (tikiuosi, manęs neapkaltins Tėvynės išdavimu). Ji beprotiškai šilta, nuoširdi, negailinti plojimų ir gero žodžio. Jų akys dega, ir jie ištroškę tavęs klausytis, yra labai nuoširdūs bei „tikri“, o mūsuose ar Vakaruose žmonės yra visko pertekę ir vangiai demonstruojantys jausmus, tai jaučiasi.
– Kas yra jūsų autoritetai Lietuvos scenoje?
– Visų pirma – tai mano mokytojas Vladimiras Čekasinas. Taip pat labai žaviuosi Vytautu Labučiu, Petru Vyšniausku, Olegu Ditkovskiu. Man didžiausi autoritetai yra tie žmonės, kurie yra ne tik geri muzikantai, bet ir puikūs žmonės iš esmės. Puikus žmogus, mano manymu, yra tas, kuris yra protingas, išsilavinęs, mokantis girdėti, klausyti, neužgožti ir kai reikia „pridengti“ (pastarieji labiau galioja džiazo muzikoje) Man imponuoja muzikos atstovai, kurie yra tikri eruditai, šviesūs ir inteligentiški. Visiškai nepriimtinas muzikantų elgesys, kai demonstruoja nepagarbą publikai, pilni arogancijos, pykčio ir neapykantos.
– Pati puikiai valdote savo balsą, scenoje žaidžiate su juo, mėgstate improvizuoti, tai jūsų instrumentas. Kaip jį tausojate?
– Balsas yra mano pagrindinis instrumentas ir pragyvenimo šaltinis. Būtina jį saugoti, todėl visų pirmiausia atsisakiau bereikšmių ir beprasmių koncertų, renginių, vakarėlių. Daug miegu ir būnu tyloje. Stengiuosi nebūti triukšme, vengiu nekokybiško garso ir netgi žmonių – vampyrų, kurie siurbia tavo energiją. Kartais po koncerto keistai būni pavargęs...bet suvoki, kad ne nuo muzikos, bet nuo kitų aplinkybių, nuo žmonių, kurie negatyviai nusiteikę tavo atžvilgiu, nuo blogos garso kokybės, netgi nuo organizatorių profesionalumo ir draugiškumo. Todėl mano grafikas nėra perpildytas, man reikia pauzių, ramių dienų ir tylos, kad galėčiau subalansuoti save. Jaunystėj daug atidaviau energijos veltui... nes nemokėjau su ja elgtis, su patirtim išmoksti gyventi, saugoti ir taupyti savo jėgas.
– Pasidalinkite, kaip atrodo jūsų eilinė diena. O svajonių diena?
– Kiekvieną mielą dieną aš visada pagalvoju, kad man labai pasisekė ir esu be galo laiminga, nes turiu profesiją, kurią dievinu. Mano profesija man leidžia išlikti kūrybiškai. Mano gyvenime nėra rutinos, nuobodulio, agresijos, stengiuos atsiriboti nuo negatyvių dalykų. O svajonių diena yra bet kuri diena, kada įvyksta geras koncertas, nes jų mano gyvenime toli gražu nebūna kiekvieną dieną ir todėl, jie yra labai laukiami, tarsi nedidelis stebuklas.
– Kas dabartiniame pasaulyje jus vis dar nustebina, liūdina ir pradžiugina?
– Viskas priklauso nuo tavo požiūrio. Stebina nauji išradimai, bet tai nereiškia, kad tai yra gerai. Liūdina didelių ponų godumas, karai, agresija, negatyvas ir nenoras pamatyti katastrofinės padėties į gamtos teršimą, visuotinis susvetimėjimas, nesusikalbėjimas, netolerancija, zombinimas, nužmogėjimas, bukinimas ir begalinis noras būti geresniu, gražesniu, turtingesniu ir dar kokiu nors „....esniu“. Pradžiugina rytinės kavos ritualas pas geriausius kaimynus, geras koncertas, draugų pergalės ir pasiekimai, artimųjų gera sveikata, šypsena ir bandymas įžvelgti net pačiuose blogiausiuose dalykuose pozityvą.
Kalbino Bardai.lt.
