„Lenkų dailininkas Mykolas Rauba gimė garsaus vilniečio literato ir žurnalistikos patriarcho Napoleono Raubos ir Antoninos Kovzan šeimoje. Karo sumaištyje jo kūriniai buvo išblaškyti – mūsų dailės muziejuje liko vos keletas jų, jo kūryba mums buvo mažai žinoma. Todėl ši tarptautinė paroda praturtins mūsų kultūrinį gyvenimą ir pratęs gražias bendradarbiavimo su Lenkijos muziejais tradicijas“, – pristatydamas parodą, sakė Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Lankytojai Vytauto Kasiulio dailės muziejuje visą mėnesį galės apžiūrėti 34 nepelnytai pamiršto dailininko, kuris savo laiku buvo solidi meno pasaulio asmenybė, tapybos darbus, kuriuos parodai paskolino Varšuvos nacionalinis muziejus, Balstogės Palenkės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Gamtos tyrimų centras. Juose įamžinti dailininko pamėgti Vilniaus bei jo apylinkių peizažai.
„Vilnius jo kūryboje buvo ašinė tema, kuri įvairiai varijuojant buvo atskleidžiama skirtingais kūrybos laikotarpiais. Jis savo gimtąjį miestą matė ne tik kaip ištaigingų bažnyčių, bet ir kaip paprastų žmonių gyvenimo vietą. Pasirinkdami kontrasto principą, ekspoziciją suskirstėme į dvi dalis. Pirmoje dalyje matysite Vilnių M.Raubos akimis – paveiksluose užfiksuota ir didinga barokinė architektūra, ir skurdūs miesto priemiesčiai su medinėmis lūšnelėmis, namukais, esantys tarp miesto ir kaimo, – pasakojo parodos kuratorė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė. – Antroje parodos dalyje reprezentuojamos Vilniaus apylinkės ir aplinkinės gyvenvietės – Paneriai, Trakai. Šiuose darbuose svarbiausia vieta tenka gamtai, vešliai žalumai, kuri užgožia architektūrinius motyvus. Matome kitokias stilistines priemones, nes jis buvo drąsus eksperimentatorius.“
M.Rauba, Vilniuje baigęs realinę mokyklą, 1913–1914 m. studijavo Krokuvos dailės akademijoje pas Jaceką Malczewskį. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir nutrūkus studijoms, dailininkas grįžo į gimtąjį Vilnių. Kartu su kitais vilniečiais dailininkais – Ferdynandu Ruszczycu, Piotru Hermanoviczu, Wacławu Czechowiczu priklausė menininkų ratui „Vilniečių cechas“. 1919–1921 m. kaip laisvasis klausytojas lankė paskaitas Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės skyriuje, buvo vienas pirmųjų skyriaus studentų.
Jis aktyviai prisidėjo 1920m. steigiant Vilniaus dailininkų draugiją, ėjo jos iždininko pareigas. Nuo 1921 m. pradėjo dirbti pedagoginį darbą – dėstė tapybą Vilniaus dailininkų draugijos įsteigtoje Piešimo mokykloje, vėliau – piešimo discipliną seserų nazariečių mokykloje. 1921 m. vedė savo bendramokslę, Vilniaus dailininkų draugijos narę, tapytoją ir meno kritikę Kazimierą Adamską (1894–1941). 1924-uosius kartu su žmona praleido Paryžiuje, dirbo pedagogu lenkų A. Szawkliso mokykloje ir dailininku G. Pichoto ateljė. Grįžęs į Vilnių, aktyviai dalyvavo parodose, kartu su kitais lenkų kilmės dailininkais eksponavo savo kūrinius Europos ir Amerikos miestuose. Ketvirto dešimtmečio pradžioje lankėsi Italijoje, sugrįžęs dalyvavo Šiuolaikinio dailės muziejaus (Vilniuje veikė nuo 1931 m.) draugijos veikloje, buvo jos sekretorius. Dailininkas mirė 1941 m., palaidotas Vilniuje, Bernardinų kapinėse.
Ankstyvoji dailininko kūryba rėmėsi kultūrinio sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ ir Jano Stanisławskio suformuotos peizažo mokyklos tradicijomis, iš J.Stanisławskio paveldėtu polinkiu romantizuoti, tapyti subtilia plonasluoksne tapysena, rinktis santūrų koloritą. Vėliau, trečiojo dešimtmečio pradžioje, jau gyvenant Vilniuje, dailininko meninė maniera kardinaliai pasikeitė. Šį staigų virsmą lėmė individualaus stiliaus paieškos, noras įsitvirtinti ir kartu – nesustoti vietoje, eksperimentuoti, išmėginti. Šiuo laikotarpiu Rauba tapė daugiausia iš natūros, ekspresyviai, plačiais pastoziškais potėpiais. Vilniuje nutapytose drobėse atsiranda daugiau dramatizmo gaidų. Gamtos gaivališkumas perteikiamas audros debesų, genamų gūsingo vėjo, judančios medžių lapijos motyvais.
Dar vienas dailininko kūrybos tyrinėtojų išskiriamas M.Raubos stilistinės raidos laikotarpis sietinas su prancūzų tapybos mokykla ir Paulo Cezanne kūrybos atradimu. Iš šio menininko M.Rauba paveldėjo stiprų kompozicinį pradą, formos kampuotumą, raiškumą, šviesokaitos lūžius. Ketvirto dešimtmečio vidurį ženklina dailininko posūkis naujosios klasikos link, savotiškai įtvirtinantis vilnietiškos neoklasicistinės mokyklos vertybių sistemą. Apie tai liudija linijos tikslumo ir tobulumo siekis.
Dailės kritikai, tyrinėdami M.Raubos kūrybą, atrado sąsajų ir su naująja vokiečių realybe (ryškiaspalviai namų fasadai, primityvoka linijinė perspektyva). Menininkas yra sukūręs paveikslų seriją, kurioje vaizduojami kuklūs medinio Vilniaus rajonų: Žvėryno, Antakalnio, Didžiosios Pohuliankos, bei priemiesčių nameliai, Trakai, aptriušusios skurdžios gatvelės. Tai lyg ir banalūs motyvai, išgriebti iš to laiko gyvenimo, tačiau iš tikrųjų – menininko ranka užfiksuotas kasdienybės grožis. Esama nemažai kompozicijų miesto tema, balansuojančių tarp realybės ir fantazijos (kompozicija, perteikianti skalbėjų namelį), kurios veikiau primena legendų pasaulį nei realybę. Visa tai liudija apie ypatingą dailininko ir jo miesto ryšį, norą įamžinti, visam laikui įsiminti ir tarsi sustabdyti negrįžtamai bėgantį laiką.
„Šią parodą mes vadiname trečiąja M.Raubos personaline paroda Vilniuje. Dvi pirmąsias menininkas surengė dar būdamas gyvas ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o mes šio dailininko kūrybą vėl trumpam sugrąžiname į jo mylėtą gimtąjį miestą“, – džiaugėsi parodos kuratorė.
Paroda „Mykolo Raubos Vilnius“ Vytauto Kasiulio muziejuje veiks iki gruodžio 8 dienos.
