Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 02 01 /12:20

Netekome legendinio kino operatoriaus Jono Griciaus

Pirmadienį paskelbta, jog mirė lietuvių kino operatorius Jonas Gricius, pranešė lrt.lt.
Jonas Gricius
Jonas Gricius / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

2014 m. J.Gricius įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą ir už profesinę sąžinę.

Per daugiau nei keturis kūrybos dešimtmečius J.Gricius nufilmavo apie trisdešimt kino juostų. Daugelis jų šiandien yra laikomos Lietuvos kino klasika. Tarp žymiausių darbų – Raimondo Vabalo „Žingsniai naktį“ (1962) bei „Laiptai į dangų“ (1966), Arūnų Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ (1965), Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965).

Būsimasis kino operatorius gimė 1928 metais Kaune. Jo tėvas – rašytojas Augustinas Gricius iki Antrojo pasaulinio karo dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktoriumi, todėl turėjo leidimą į kelis kino teatrus. Būtent tokiu būdu jaunasis Jonas dar tarpukariu „Metropolio“, „Forumo“ bei „Triumfo“ kino teatruose pamatė pirmuosius savo filmus.

1941-aisiais visa šeima buvo ištremta į Sibirą ir atsidūrė Altajaus krašte. Vėliau savo autobiografijoje iki pat 1991 metų, slėpdamas tremties faktą, rašydavo: „Karo metais buvau evakuotas į neokupuotas Tarybų Sąjungos sritis.“

Apie šią savo patirtį viename interviu J.Gricius yra sakęs: „Kadangi važiuojant į Sibirą buvo daug laiko, svarstėme, kodėl, pagal kokį nutarimą veža? Kaip tik tėvai keitė butą, buvome susiruošę poilsiauti, tad Kaune net lagamino neturėjome. Taip ir paėmė mus – praktiškai be nieko. Turbūt ne vieno Justo Paleckio pastangomis buvome iškeldinti į katorgininkų barakus Jakutske. KGB viršininkas dar perklausė: pagal kokį straipsnį mes išvežti? Tačiau jokio straipsnio nebuvo. Nei teismo, nei kaltinimų, nei įtarimų. Tiesiog atėjo kareiviai, padarė kratą, susodino į sunkvežimį ir išvežė.“

1944 m. visa šeima sugrįžo jau į sovietinę Lietuvą. Vėliau, bandydamas nuslėpti tremties faktą, savo autobiografijoje iki 1991 metų rašydavo: „Karo metais buvau evakuotas į neokupuotas Tarybų Sąjungos sritis.“

Dar jaunystėje pamėgęs fotografuoti, po mokyklos baigimo 1949 m. įstojo į Maskvos Visasąjunginį kinematografijos institutą, kurį baigė 1954 m.

Mokydamasis trečiame kurse pradėjo dirbti kino studijoje „Lenfilm“, režisiriaus A. Moskvino asistentu. Su juo 1952-aisiais dalyvavo ir pirmojo filmo – „Aušra prie Nemuno“, pagal rašytojo Juozo Baltušio scenarijų, filmavimo darbuose Lietuvoje.

Prisimindamas garsios ir iki šių dienų skirtingo vertinimo sulaukiančios juostos „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimą, 2013 metais interviu operatorius J.Gricius yra pasakojęs: „Mes norėjome sukurti mitą. Iš pradžių ieškojome bažnytkaimio. Išmaišėme visą Lietuvą. Bažnytkaimių radome, bet kad ten filmuoti nebuvo ką – skardiniai stogai arba dar blogiau – šiferis.

Šiaip taip su „gaziuku“ miško takais įvažiavome į Zervynas ir apstulbome. Ten net elektra dar nebuvo įvesta, nors stulpai jau stovėjo. Tik bažnyčios nebuvo. Užtat kaimelio viduryje plytėjo aikštė, kurioje, pagal Žalakevičiaus scenarijų, turėjo gulėti nukauti miškiniai. O ten praktiškai visi vyrai – grįžę iš kalėjimų ir lagerių. Mudu su Žalakevičiumi nusprendėme, kad šį kadrą geriau filmuoti paskutinį. Atvažiavom, pasiruošėme dirbti, o reikalingų aktorių nėra…

Pirmą kadrą, kurį filmavome, tai būtent tą, kurį buvome nusprendę palikti pabaigai – drebėdami suguldėme miškinius. Paskui sekė finalinės kautynės. Publika – kaimiečiai – ant šlaito susėdę stebi. Žalakevičius man ir sako į ausį: „Žinai, mes esam neblogas taikinys.“ Kad jauku būtų, tai nepasakysi. Kai baigėsi epizodo filmavimas, Žalakevičius net susikrimto: „Žinai, man net skaudu, kad niekas į mus nešovė““.

Nuo 1958 m. dirbo operatoriumi Lietuvos kino studijoje. Vėliau net vienuolika metų (1978-1989) Studijoje ėjo direktoriaus pareigas.

1997 m. J.Griciui įteiktas Gedimino ordinas. 2008 m. už nuopelnus lietuviškam kinui jis apdovanotas „Auksinės gervės“ statulėle, 2011 m. – kino operatorių asociacijos (LAC) prizu „Ąžuolas“. 2014 m. – Lietuvos kultūros ir meno premija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?