„Šiemet labiausiai norėčiau pamatyti Internamą – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendrabutį, – sako Povilas. – Tai bendrabutis vaikams, kurie atvyksta iš įvairių miestų bei miestelių ir čia gyvena vieni, be tėvų. Pastatas įdomus dviem aspektais: pirmiausia tuo, jog jis yra vienas iš kelių naujų objektų programoje, visai neseniai baigtas statyti, taigi naujas ir nematytas. Antrasis aspektas – mano manymu, Internamas labai tinka tiek šių metų festivalio temai „Mąstymą keičianti architektūra“ , tiek randa vietą bendrame kontekste. Architektūrine prasme Internamas įdomus tuo, jog jame per patį pastato vidurį yra atrijus, per kurį krenta šviesa į keletą žemesnių aukštų ir tose vietose yra formuojamos bendros erdvės su amfiteatrine forma.“
Antrasis pastatas Povilo sąraše nėra naujas programoje, bet naujas jam pačiam – tai architekto V.E. Čekanausko projektuotas Kompozitorių sąjungos pastatas su gyvenamųjų namų kvartalu. „Daugelis festivalio lankytojų greičiausiai žino, kas projektavo Šiuolaikinio meno centrą, tačiau architektas V.E. Čekanauskas sukūrė ir daugiau svarbių pastatų, kurie yra nutolę nuo centro. Kompozitorių sąjungos pastatas su gyvenamųjų namų kvartalu yra įdomus savo istorija. Architektas kažkokiu būdu sugebėjo pastatyti kitokį objektą tada, kai visus sukišdavo į butus. Kompozitoriai gavo atskirus kotedžus ir netgi bendruomenės salę, kur galėjo išgirsti savo muziką. Architektūriškai tai labai gražiai išspręsta. Šį objektą verta pamatyti, nes tai nėra vienas pastatas, o ištisas rajonas, labai gražiai susijungiantis ir bendraujantis su pagrindiniu statiniu.“
Povilui imponuoja ir kitas to pačio architekto projektuotas pastatas - LR Vyriausybės rūmai. „Turbūt savo asmenybės dėka architektas sugebėjo įtikinti reikiamus valdžios asmenis ir pastatyti būtent tokius Vyriausybės rūmus, kokie jie yra: ne per daug pompastiški. Šis objektas savyje labai daug slepia: kiemelius, interjerus ir šarmingas istorijas, susijusias su architektu,“ – sako Povilas.
Kaip sako jaunasis kūrėjas, šiek tiek kitoks pastatas jo sąraše yra Valdo Ozarinsko lofto interjeras. „Šis architektas yra mažiau žinoma asmenybė, su kuria aš susipažinau praėjusį rudenį, Šiuolaikinio meno centre vykusios parodos metu. Man pasirodė, kad tai nepelnytai į šalį nustumtas neeilinis žmogus. Labai gaila, kad viskas, ką Valdas Ozarinskas kūrė arba neišsipildė, arba buvo sunaikinta, pavyzdžiui, baras „Natos“. Valdo Ozarinsko lofto interjeras yra objektas, turintis daug konteksto. Labai gaila, kad neišliko architekto projektuoti barai, turintys labai įdomių istorijų. Pavyzdžiui, ne visi žino, kad Lietuvai stojant į NATO, V.Ozarinsko kurtame ir dabar jau išnykusiame bare „Natos“ LRT darė interviu su tuometiniu NATO vadovu.“
Povilo dešimtuke aukštą vietą užima ir labiau urbanistiniai objektai – Ogmios miestas – prekybos ir pramogų centras ir Vilnius Tech Park – Startuolių parkas. „Galėčiau juos apjungti į vienį. Jie man patinka tuo, kad kuria ne vieno pastato, o bendros kokybiškos erdvės koncepciją ne Senamiestyje, bet užmiestyje. Ogmios miestas vis dar yra vystomas, tai virš dešimtmečio trunkantis projektas, kurio kūrėjai padarė labai daug – jie performavo paties užsakovo mąstymą ir sukūrė tokią vietą, kuri, jų duomenimis, konkuruoja tik su Senamiesčiu. Tai traukos centras, nukonkuravęs Akropolį bei kitas didžiąsias prekybos vietas. Jame labai įdomu pasivaikščioti ir patirti ne vieno pastato, bet miesto pokytį. Su juo ta prasme yra labai susijęs Vilnius Tech Park – Startuolių parkas, kuris nėra vienas objektas, o visa parko erdvė, kuri ilgą laiką buvo uždaryta ir gyventojams visiškai nepasiekama. Dabar tai vieta Antakalnyje, kurioje kuriama kokybiška erdvė, ir kartu ji yra pavyzdys, kaip galima atgaivinti tokias vietas, kurios atrodo mirusios. “
Būsimam architektui labai patrauklios atrodo Čekijos ir Estijos ambasados. „Jos yra įdomios tuo, kad tai yra pastatai, projektuoti užsieniečių architektų. Kalbant apie Vilnių, daugiausia turime arba lietuvių, arba Maskvos, Leningrado mokyklų atstovų pastatus. Man įdomu, kaip estai bei čekai mato Vilnių ir Žvėryno mikrorajoną. Dabar atrodo, estai architektūriškai atsitraukia nuo viso miesto, atsiriboja galbūt jiems būdingu uždarumu, o čekai, priešingai, jie atsiveria ir susisieja su mišku ir aplinkine erdve.“
„Dar galėčiau pridėti du keistus objektus,” – priduria Povilas. „Tai Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Pirmasis objektas iš išorės atrodo labai atgrasus pastatas, kuris iš tikrųjų slepia labai daug įdomybių: tai ir dekoruotas baras, visiškai be langų, ir kiti aspektai, kurie pakeičia įsivaizdavimą apie statinį. Verta jį aplankyti vien dėl to, kad pamatytumėte, kaip gali pasikeisti mąstymas ir požiūris į jį. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra šių metų naujiena ir nežinia, kiek dar tokia bus, nes pastato ateitis yra visiškai neaiški, nors tai ikoniškas, brutalistinis pastatas, kuris figūruoja ne tik Lietuvos kontekste.“
Paskutinis objektas Povilo Jankūno sąraše - Lietuvos geležinkelių administracinis pastatas. „Jis įdomus tuo, kad tai vienintelis pastatas Vilniuje, kurio paskirtis nuo jo pastatymo iki dabar, išliko nepakitusi. Statinio fizinė išraiška yra labai neįprasta, nes Naujamiestyje didžioji dalis namų yra vienodo aukščio, o jis iškyla ir, kažkuria prasme, yra kaip XX a. pradžios dangoraižis, kažkuo primenantis Niujorko stiliaus pirmuosius dangoraižius bei labai gražiai įsiliejantis į Trakų ir Basanavičiaus gatvių kontekstą.“
„Šiuo metu aukščiau paminėti pastatai man yra įdomiausi,“ – sako Povilas ir priduria: „Visi pastatai, net ir tie, kurie atrodo patys paprasčiausi, gali slėpti tai, ko visiškai nesitiki.“
Atvirosios architektūros festivalis „Open House Vilnius“ vyks balandžio 27-28 dienomis. Išsami festivalio programa, visi pastatai bei ekskursijų laikai skelbiami www.openhousevilnius.lt puslapyje. Renginys atviras ir nemokamas visiems.
