Pasitelkęs geriausias Kauno ir Lietuvos muzikinės scenos pajėgas bei talentus, pakvietęs drauge dalyvauti ir įvairių Kauno chorų dainininkus, teatras pristato puikiai žinomą, tačiau aktualiai ir moderniai interpretuojamą, nūdienai aktualizuotą G.Verdi operą „Nabukas“.
Jau liepos 16 dieną vyksiančiu spektakliu statytojai ir atlikėjai viliasi perteikti atminties žadinimo, pagarbos daugiakultūriškumui ir kitoniškumui mintį ir užmegzti artimą, bendryste grindžiamą dialogą su žiūrovais.
Spektakliui pasirinkta Kauno IX forto muziejaus erdvė tinkama atskleisti vertybių konfliktus, kuriant aliuziją į bendrą tautinę priespaudą, beprasmę kančią ir išsilaisvinimo viltį.
Operos siužeto pagrindu tapo žydų tautos istorijos įvykis – Šventyklos sugriovimas, Babilono nelaisvė ir sunki žydų dalia, kai Jeruzalę užpuola, užkariauja, o juos išsiunčia iš tėvynės Babilono karalius Nabukas.
Šių istorinių įvykių fone vyksta pagrindinių operos personažų asmeninės dramos.
Didelis chorų vaidmuo
Operą stato ne kartą meninių sprendimų sutarimais pasitikrinusi komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Jakštas, scenografas Artūras Šimonis, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė.
Nauja pavardė statytojų komandoje – kostiumų ir grimo dailininkas Dainius Bendikas. Į komandą jį pakvietęs režisierius K.Jakštas susidomėjo jauno dailininko tvaraus dizaino idėjomis, kurias pastarasis sėkmingai realizuoja ir šiame spektaklyje.
Opera „Nabukas“ iš kitų G.Verdi kūrinių išsiskiria ypatingai gausia muzikine medžiaga chorui ir ne veltui vadinama „drama chorui“ ar „chorine freska“.
Pastarasis pasirodo kiekvienoje reikšmingoje scenoje, monumentalios choro scenos įrėmina tiek atskirus veiksmus, tiek visą operą, netgi suteikia jai oratorijos bruožų ir atskleidžia didingą biblinę emociją. Todėl operos atlikimui IX forto muziejuje pasitelkta net dvylika Kauno miesto ir rajono chorų, panorėjusių prisijungti prie šio grandiozinio projekto. Juos sutelkė ir pasirodymui ruošia žinoma Kauno chorvedė entuziastė Danguolė Beinarytė. Choristai drauge dainuos garsųjį chorą „Skrisk, svajone“, o keli kolektyvai pasirengę sudalyvauti ir kitose operos chorinėse scenose.
Pagrindines partijas ruošia operos solistų žvaigždynas: Nabukas – Laimonas Pautienius ir Eugenijus Chrebtovas, Abigailė – Gitana Pečkytė, Sandra Janušaitė, Izmaelis – Kristianas Benediktas ir Egidijus Bavikinas, Zacharija – Liudas Mikalauskas ir Žygimantas Galinis, Fenena – Justina Gringytė ir Gabrielė Kuzmickaitė, kitas partijas dainuos Ieva Goleckytė, Gabrielė Bukinė, Tomas Ladiga, Joris Rubinovas, Mindaugas Zimkus, Povilas Padleckis.
Prieš spektaklį – eisena
Prieš spektaklį žiūrovai kviečiami dalyvauti „Susitaikymo kelio“ eisenoje, vyksiančioje 19 valandą. Savotiškas operos epilogas vyks Kauno IX forto memorialiniame komplekse, fiksuos čia vykusios tragedijos istorinius ir emocinius lūžius, bus papildytas meniniais akcentais. Tai – susitelkimo, bendruomeniškumo, bendratautiškumo, atminties žadinimo ir įprasminimo, istorijos gyvasties, empatijos ir atjautos kelias, kurį galės nueiti visi norintieji.
Sutelkties emociją eisenos dalyviams palaikyti padės aktorius Ramūnas Šimukauskas.
Režisierius K.Jakštas, atverdamas operos skleidžiamą žinutę, apgailestauja, kad iki šiol šiame pasaulyje niekas nepasikeitė, nors, pasak libreto autoriaus T.Solera, operos veiksmas vyksta dar 587 m. pr. Kr. Išlieka esminis klausimas, kuri kritinė masė bus didesnė – egzistuojančių ar mąstančių žmonių.
„Rinkdamas medžiagą ir analizuodamas „Nabuko“ istoriją, priėjau išvados, jog ši opera dažnai buvo statoma prieš didžiules apokalipses arba po jų. Ir štai – vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą“, – pastatymo proceso pradžią mena režisierius, tad natūralu, kad radosi kitos prasmės, kurios nebuvo anksčiau sugalvotos.
Dabar spektaklis siūlosi būti perskaitomas kur kas giliau, čia kaip ir visose genialiose istorijose publikai pažeriama vertybių skalė ir ji pati renkasi: melą, karą, priešpriešą ar neteisybės suvokimo ir atgailos kelią.
Dirigentas J.Janulevičius primena, kad operą „Nabukas“ G.Verdi parašė būdamas 28-erių metų. Kai spektaklis buvo parodytas teatre La Scala, o premjeroje dainavo žymiausias to meto baritonas Giorgio Ronconi, prasidėjo didžioji Verdi kūrybinė karjera.
Dirbant su šiuo kūriniu, anot jo, buvo žingeidu atrasti būsimųjų kūrinių daigus ir užuomazgas, besiformuojantį ir šiandien puikiai atpažįstamą kompozitoriui būdingą skambesį.
Operoje „Nabukas“ muzikinės ir dramaturginės minties maštabiškumas atskleidžiamas nepriekaištingai. Dramaturgiškai tai labai išbaigtas spektaklis, kuriame žiūrovai, net ir nemokėdami italų kalbos ar nematydami titrų, dramą aiškiai persiskaitys muzikoje ir mizanscenose.
Scenografijos įmantrybių neieškojo
Scenografas Artūras Šimonis sakosi pasirinkęs tradicinį kelią ir scenografijos įmantrybių neieškojo. Bet scenoje matomi monumentalūs objektai žiūrovui transliuos aiškią žinią. Ji koduojama sendintose skardos sienose su sidabriniais užrašais. Tai pavadinimai miestų, kuriuose skirtingais istoriniais etapais buvo vykdytas genocidas.
„Scenoje kuriu vizualią atminties detalę, kuri kažkam gali būti nepatogi ar nesmagi, bet garantuotai paveiki, – sako A.Šimonis. – Kauno IX forto erdvėje esantis monumentas nacizmo aukoms atminti scenovaizdžiui priduos daugiau prasmės. Tai sunkiasvorė ir daugiasluoksnė tema, kurią G.Verdi įamžino meistrišku kūriniu, o aš tiesiog pratęsiu jo mintį“.
Režisieriaus kuriama koncepcija ir sprendimas, kostiumų dailininko D.Bendiko nuomone, leidžia į šią istoriją pažvelgti plačiau – per itin aktualią politinę, kultūrinę prizmę, neapsiribojant realiu laiku, paliečiant tiek istorinius įvykius, tiek šių dienų aktualijas, tiek ateities perspektyvas.
Rankų darbas šiuose kostiumuose naudojamas kaip hierarchinio statuso leitmotyvas, o archajinis jų atlikimas, koloritas, vietomis naudojami augalų motyvai, grafiniai simboliai bei kiti kūrybiniai sprendimai nukels žiūrovus į dar nesuvoktą ir tolimą ateitį – galbūt ne tokią, kokios norėtume, bet tokią, kokia laukia.
„Keliais lygmenimis kuriamas spektaklio naratyvas grindžia ir kostiumų stilistikos kaitą, kuri veiksmo eigoje nuskaitoma keliomis prasmėmis. Be abejonės tam įtakos turėjo ir „Nabuko“ premjerai numatytas laikas ir vieta“, – teigė kostiumų kūrėjas.
Vaidmens troško labiausiai
Ryškiausio moters vaidmens operoje kūrėja solistė Gitana Pečkytė tikino, kad jos kuriamas Abigailės vaidmuo – tai virtuoziška partija muzikine ir charakterine prasme, jai įgyvendinti reikalingas vokalinis meistriškumas bei fizinė ištvermė. G.Verdi, savo kūryboje daug dėmesio skyręs moterų herojų portretams, Abigailei suteikė ypatingai plačią emocinę paletę: ji yra jautri, mylinti, bet nemylima, nelaiminga ir todėl kerštaujanti moteris.
Solistas Laimonas Pautienius, dainuosiantis pagrindinę – Nabuko – partiją, sako, kad, nors tai penktoji G.Verdi opera jo karjeroje, tačiau nė karto jis nėra pradėjęs ruošti vaidmens taip iš anksto. Galbūt todėl, kad Nabuko vaidmuo yra labai dvilypis. Spektaklyje herojus pergyvena kardinalų asmenybės lūžį: vienu metu jis yra savimyla, žiaurus Babilono karalius, tačiau patyręs sukrėtimą staiga nusižemina, puola į gilią atgailą. Tai atskleidžianti muzikinė Nabuko partija įrodo, jog G.Verdi buvo ne tik genialus kompozitorius, bet ir puikus psichologas.
„Man ruošiant savo vaidmenį šioje operoje didelį įspūdį padarė įspūdingi choro numeriai ir chorui čia skirtas pagrindinis vaidmuo, su kuriuo kolegos choristai, vadovaujami R.Vaitkevičiūtės, susitvarko nuostabiai!“ – priduria solistas.
Operos pagrindinis herojus Nabukas (sutrumpintas Babilonijos karaliaus Nabuchodonosaro II vardas), 587 m. pr. Kr. ir vėl 579 m. pr. Kr. užpuolė Jeruzalę, sugriovė Šventyklą ir daugelį žydų išvarė į nelaisvę (Šv. Rašte aprašyta Babilonijos tremtis).
539 m. pr. Kr. Persijos valdovas Kyras II Didysis nukariavo Babiloną ir leido žydams grįžti į tėvynę. Operoje skambantis vergų (t. y. tremtinių žydų) choras „Skrisk, svajone“ Italijoje tapo viena populiariausių melodijų, o ilgainiui pasmerktųjų, priespaudą kenčiančiųjų himnu. Jo žodžiai yra laisvai perkurta 137 psalmės teksto dalis. Operos premjera įvyko 1842 m. kovo 9 d. Milane.
