Oskierkų rūmai buvo smarkiai apgriauti Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau nugriauti. Dabar šioje vietoje planuojama įrengti prabangius butus su požemine automobilių stovėjimo aikštele, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Paveldo komisija pastebi, kad Oskierkų rūmų atstatymo projektiniuose sprendiniuose, kuriuose numatyta atlikti rekonstravimo, avarinės grėsmės pašalinimo, konservavimo, restauravimo (atkūrimo) ir remonto darbus, yra galimai manipuliuojama teisės aktuose apibrėžtomis atkūrimo ir restauravimo sąvokomis. Projektiniuose pasiūlymuose nurodoma, jog planuojama restauruoti rūmų tūrį ir atkartoti pagrindinį gatvės fasadą. Oskierkų rūmų kiemo teritorijoje numatyta naujų gyvenamųjų korpusų statyba, formuojanti Senamiesčio rūmams nebūdingą, kur kas didesnio intensyvumo užstatymą.
Kurdami anksčiau neegzistavusias dalis, projekto autoriai remiasi niekada neįgyvendintu 1923 m. projektu, kuomet rūmų kompleksą planuota pritaikyti Lenkijos Respublikos valdžios įstaigoms. Tokia traktuotė būtų pagrįsta, jeigu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba būtų pripažinusi, kad neįgyvendintas projektas yra vertingas kultūriniu požiūriu. Minėtas projektas nebuvo paskelbtas Oskierkų rūmų pastatų komplekso vertingąja savybe, todėl šis projektas neturėtų būti laikomas pagrindu projektuojant.
Paveldo komisija dar 2010 m. pabrėžė, kad pagrindine Vilniaus senamiesčio kaitos priežastimi tampa naujų pastatų statyba – istorizmo laikotarpio imitacijos, nepagrįstai vadinamos atkūrimu. Taip pat buvo akcentuota, kad svarbu įteisinti draudimą Vilniaus senamiesčio ribose statyti požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Projekte numatomas požeminių automobilio stovėjimo vietų skaičius apytiksliai dvigubai viršija projektuojamų butų skaičių – tokioje siauroje gatvėje sunkiai įsivaizduojamas toks eismo intensyvumas.
Paveldo komisija taip pat atkreipia dėmesį į ryškėjančią tendenciją, kuomet istorinių ansamblių (Lukiškių dominikonų vienuolyno, Vilniaus misionierių vienuolyno ant Išganytojo kalvos ir Oskierkų rūmų komplekso) teritorijų pritaikymas yra sprendžiamas jas padalinus į atskirus sklypus arba atskiras reglamentines zonas. Paveldosauginiu požiūriu prioritetas turi būti teikiamas vieningo atskirų istorinių kompleksų charakterio išsaugojimui (arba atkūrimui), o ne formuojamam stereotipiškam, tariamai senamiesčio aplinkai būdingam užstatymo tipui, kuriame numatomas Vilniaus senamiesčiui nebūdingas gerokai didesnis užstatymo intensyvumas.
