Filmo kūrimas D.Chrenovą atvedė į Lietuvą. Čia ji atvyko susidomėjusi skulptoriaus Gintauto Lukošaičio kovo 11 d. pristatysima skulptūra „Aš – tobulas pilietis“, kurioje pavaizduotas šiuo metu kalėjime sėdinčio P.Pavlenskio biustas užsiūta burna.
P.Pavlenskio gimimo dieną kalbamės su abiem menininkais apie jų kūrybą, P.Pavlenskio įtaką bei protesto reikšmę šiuolaikiniame mene.
– Kaip susipažinote su Piotro Pavlenskio kūryba?
Darja Chrenova: Radau klipą, kuriame buvo nufilmuotas P.Pavlenskio performansas Raudonojoje aikštėje. Nežiūriu televizijos, todėl praleidau performansą tuo metu, kai jis vyko – viską visad randu pavėlavusi. Tačiau buvau šokiruota, supratusi, ką jis nori pasakyti, sukrėsta tos aiškios žinutės. Man gimė idėja – norėjau prisiliesti prie pačios esmės, išsiaiškinti, kas vyksta to žmogaus galvoje.
Nuo tos akimirkos, kai sutiko tapti mano filmo herojumi, P.Pavlenskis man suteikė absoliučią kūrybinę laisvę, – sakė D.Chrenova.
Parašiau P.Pavlenskiui per „Facebook“. Kalbėjome apie kūrybą – siunčiau jam savo filmus ir klausiau, ar nenorėtų su manimi bendradarbiauti kuriant filmą. Nežinojau, kad tuo metu su juo kalbėjosi dar keletas menininkų, klausinėjusių tų pačių klausimų ir norėjusių jį filmuoti. Bet tuo metu buvau naivi ir paprasčiausiai laukiau jo atsakymo.
Nežinau, kodėl Piotras išsirinko mane. Bet vieną dieną, atvykęs į Maskvą (jis gyvena Sankt Peterburge), pasiūlė susitikti. Nuo tos akimirkos, kai sutiko tapti mano filmo herojumi, jis man suteikė absoliučią kūrybinę laisvę.
Gintautas Lukošaitis: P.Pavlenskio asmeniškai nepažįstu. Jo kūrybą vertinu ne tiek kaip politinę akciją, nors svarbi ir ji, bet man rūpi jo darbų monumentalumas ir žinios aiškumas, kūrybos daugiaprasmiškumas.
Iš to natūraliai gimė idėja sukurti skulptūrą „Aš – tobulas pilietis“ – P.Pavlenskio biustą su užsiūtom lūpom. Pati skulptūra man pasirodė labai simboliška, daug aprėpianti – žmogaus, piliečio, drąsos, baimės sąvokas. Tai nėra paminklas Pavlenskiui, tai konceptas, metafora, bendrybė, tinkanti ir Maksvoj, ir Lietuvoj, kurioj tas pačias problemas turim, gal tik kitokio masto. Kartu tai ir paprastas, žmogiškas palaikymas tiems, kurie iš tiesų kažką daro, keičia.
– Darja, sakėte, kad bandėte išsiaiškinti, kas vyksta P.Pavlenskio galvoje. Ar nustebino tai, ką radote?
D.Chrenova: Asmeninė pažintis su Pavlenskiu neatvėrė naujų prasmių jo kūryboje, bet padėjo suprasti jį kaip tikrą, gyvą žmogų. Ėmiau jį pažinti – pradėjau lankytis jo namuose, tapome labai artimi.
Buvau šokiruota pirmą kartą atėjusi į jo namus, kurie atrodė lyg iš Dostojevskio romanų – senas namas sename rajone su tamsiomis arkomis, mažomis durimis ir blausiais koridoriais. O bute nėra beveik jokių baldų, jokių paveikslų, net dušo nėra. Tik atvira erdvė, kurioje jis gyvena su vaikais ir drauge Oksana – noriu pabrėžti, jog jie ne šeima, nes šeima yra vyriausybinis konstruktas, o jie pasisako prieš tai.
Jie neapkrauna savo namų kasdienybės šiukšlėm, beprasmiais daiktais, kurie uzurpuotų ne tik jų uždarą erdvę, bet ir idėjas. Visą savo laiką jie skiria ne daiktams, o vienas kitam.
Piotras yra labai tiesus žmogus – jis visad sako ir daro tai, ką galvoja, pragmatiškai reaguoja į kritiką, į kiekvieną klausimą atsako be užuolankų. Todėl nėra dviejų skirtingų Pavlenskių – menininko ir realaus žmogaus. Ir jo kūryba tokia pat tikra, kaip ir jis pats.
Jie neapkrauna savo namų kasdienybės šiukšlėm, beprasmiais daiktais, kurie uzurpuotų ne tik jų uždarą erdvę, bet ir idėjas, – sakė D.Chrenova.
– Apie ką bus jūsų filmas? Kiek laiko prie jo jau dirbate?
D.Chrenova: Filmavimo darbai truko daugiau nei metus – pradėjome praėjusių metų sausį, o dabar, kai Piotras kalėjime, darbas sustojo. Turime jį baigti su ta medžiaga, kurią turime.
Buvo sunku filmuoti Piotro namuose, nes, kaip ir minėjau, juose nieko nėra. Tačiau eidavau drauge su juo, kai vykdavo susitikimai su žurnalistais, kolegomis, kai Piotras eidavo į teatrą, kur vykdavo diskusijos, ar iš jo buvo imami interviu netrukus pasirodysiančiai knygai.
– Ar nebijojote imtis tokios temos?
D.Chrenova: Ne, niekada nebijau kurti filmų. Kai ko nors imuosi, einu iki galo, be baimių ar abejonių. Tai nebuvo tiesiog filmavimas, tai buvo mano gyvenimo dalis.
– Kokį vaidmenį šiame filme vaidina Lietuva?
D.Chrenova: Čia vėl svarbus „Facebook’as“. Labai nustebau, sužinojusi apie skulptūrą tobulam piliečiui, nustebau, nes ji Lietuvoje! Buvo įdomu kalbėti su Gintautu apie jo planus ir biusto istoriją, kuri, tikėtina, taps ir mano filmo dalimi. Istorija apie tai, kaip mieste ieškoma vietos tobulo piliečio skulptūrai.
Anot politikų, visi bus prieš – nuo patriotų iki proputiniškų rusų. Visi priešai susivienys prieš tobulą pilietį, – sakė G.Lukošaitis.
G.Lukošaitis: Norėjau, kad skulptūra atsirastų prieš buvusius KGB rūmus, kur dabar yra Apeliacinis teismas. Parašiau projektą, padaviau prašymą, vėliau susitikau su politikais, kurie man leido aiškiai suprasti, kad šansų nėra. Ir tai nėra vietos ar pinigų klausimas – anot jų, visi bus prieš – nuo patriotų iki proputiniškų rusų. Visi priešai susivienys prieš tobulą pilietį.
Gavus atsakymą, jog mano prašymas bus kažkada svarstomas kažkokiam posėdy, kilo mintis ratukus padaryti – sukurti mobilų daiktą. Pati akcija vyks kovo 11 d. 10 val. ryto. Pastatysim ant ratukų šitą biustą, gražiai sugiedosim himną, vyks performansas, bus pasakytos kelios kalbos ir skulptūra ant ratukų bus išvežta.
– Ar nebijote visų tų susivienijusių prieš metaforinį „tobulą pilietį“?
G.Lukošaitis: Ne, nebijau. Baimė Lietuvoje yra pasiekusi absurdišką lygmenį. Nuo kažko viskas turi prasidėti.
Kadangi pirmas pradedi žaidimą, tą žaidimą visada laimi, nes kas susikuria žaidimo taisykles, sukuria ir žaidimo pabaigą, – sakė G.Lukošaitis.
– Kur skulptūra keliaus toliau? Ar ji tęs savo kelionę po Lietuvą?
G.Lukošaitis: Nežinau, įsidėsiu į mašiną ir važiuosiu atgal į Šiaulius, pasidėsiu savo dirbtuvėj. O vėliau gal kas nors norės išisinuomoti, nežinau.
Pats veiksmas yra kaip performansas, aš nežinau, kuo tai baigsis. Kaip ir Pavlenskio kūryboje, sukuriamos tam tikras taisyklės, o valdžios, kitos pusės reakcija yra prognozuojama – iš to ir atsiranda menas. Valdžios veiksmas, reakcija dalyvauja meno kūrime. Kadangi pirmas pradedi žaidimą, tą žaidimą visada laimi, nes kas susikuria žaidimo taisykles, sukuria ir žaidimo pabaigą.
– Kada planuojate baigti filmą? Ar jis bus rodomas Rusijoje?
D.Chrenova: Sukūriau trumpą filmo versiją Rusijos kanalui „Dožd“. Filmo baigiamiesiems darbams turime mažai pinigų, ieškome partnerių, o kai Piotras kalėjime, viską bandome baigti dar greičiau.
Tikiuosi filmą baigti vasarą, rodyti jį kino festivaliuose Europoje. Nemanau, kad filmas bus rodomas Rusijos kino teatruose, nors, mano nuomone, jame nėra kriminalinio pobūdžio idėjų ar aštrių politinių pasisakymų – tai filmas apie vieną menininko gyvenimo etapą. Tačiau filme, žinoma, kalbama apie politinę situaciją.
Filmas apie Borisą Nemcovą (pernai nužudytą Rusijos opozicijos lyderį, – red. past.) yra rodomas keletoje vietų Rusijoje, galbūt ir mes rasime kokį nors būdą ar platinimo platformą. Tačiau kol kas apie tai kalbėti dar anksti, pirma turiu baigti filmą.
– Ar vis dar palaikote kontaktą su P.Pavlenskiu?
D.Chrenova: Rašau laiškus jam į kalėjimą – juos gali rašyti kiekvienas, tam yra sukurta elektroninė sistema. Kasdien susiskambinu su jo partnere Oksana, tad kalbame nuolat. Mūsų bendravimas buvo nutrūkęs, kai Piotras buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę – tuomet jis buvo visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio.
– Prieš keletą savaičių P.Pavlenskis buvo pašalintas iš kovos dėl prestižinio Rusijos inovacijų apdovanojimo. Atrodo, jog šis įvykis garsiai nuskambėjo Rusijos meno scenoje. Kaip buvo iš tikrųjų? Ar daug intelektualų palaiko P.Pavlenskį?
D.Chrenova: Aš buvau tokia nustebusi, kad apskritai yra galimybė jam būti nominuotam! Manau, kad ir pats Piotras, sutikdamas su šia nominacija, buvo šokiruotas. Apie nominaciją sužinojau tik tada, kai ji buvo atšaukta.
Tačiau mano aplinkoje, tarp mano draugų dėl šio įvykio nebuvo jokių ryškesnių reakcijų – visi ir taip puikiai supranta tikrąją situaciją.
