Kaip 15min rašė anksčiau, trečiadienį pro Petro Cvirkos skverą ėję vilniečiai atkreipė dėmesį, kad paminklas jau geležiniame narve. Panašiame, kokiais sutvirtintos prieš nukėlimą buvo ir Žaliojo tilto skulptūros. Tačiau kol kas tai tik pasiruošimas meniniam renginiui. Sprendimas nukelti paminklą rašytojui, sovietmečiu Lietuvos rašytojų sąjungai vadovavusiam P.Cvirkai priimtas rugsėjo vidury.
Kūrinio kūną sudaro specialiai sukurta scenografija, o gyvybę jam įkvepia miesto kasdienybė – kasdienis socialinis spektaklis, aktyvuota miestiečių bendravimo erdvė, į kurią kviečiama užsukti ir pajusti buvimo mieste bendrumą. Į aikštę užsukę miestiečiai tampa jau nebe atsitiktiniais praeiviais, o unikaliais spektaklio veikėjais, kviečiami sudalyvauti kūrybos procese – suvaidinti savo asmeninį, laisvai pasirinktą originalų vaidmenį, jį aprašyti ir palikti miesto skelbimų lentoje tyrinėti kitiems. Arba tiesiog būti.
Spektaklio scenografija – pastaruoju metu itin daug skirtingų vertinimų ir emocijų sulaukusi P.Cvirkos skulptūra, padengta užmaršties ir praėjusio laiko ženklu – samanų sluoksniu, simboliškai nustumta į valingos užmaršties lauką. Nebetekęs portretiškumo, monumentas tampa nebeatpažįstamas, tačiau primena, kad pati istorija ilgainiui suveda sąskaitas, kad klaidos kaina yra didelė, kad istoriniai veikėjai negauna privilegijos ramiai pasitraukti. Istorinė atmintis išlieka, o praeities garbė apauga samanomis, taip paversdama monumentą antimonumentu, ženklu, neleidžiančiu pamiršti nebeprisiminti. Samanos – užmaršties ir praėjusio laiko simbolis, apgaubusios paminklą paslepia aistras kursčiusią asmenybę, ideologija dingsta, lieka tik istorijos apie kasdienį miesto gyvenimą.
Nešvarumų paieška – nesąmoningi visuomenės bandymai išsaugoti savo socialinį kūną.
Performatyvaus kūrinio idėja remiasi antropologės Mary Douglas socialinio kūno teorija, pagal kurią institucijos organizuoja visuomenę pasitelkdamos nesutepties ir taršos priešpriešą. Simbolinė tarša susijusi su grėsme visuomenės struktūroms, ,,nešvarūs‘‘ objektai kėsinasi į jų saugumo ribas. Socialinio kūno „nešvara“ neturi nieko bendra su higiena – tai metafora. Nešvariais objektais tampa tie, kurie pamatomi kaip esantys ne vietoje, išstumiami į kitų, netinkamų, pavojingų kategoriją. Tokie objektai nurodo pažeidžiamus visuomenės taškus. Nešvarumų paieška – nesąmoningi visuomenės bandymai išsaugoti savo socialinį kūną.
Praeities ideologijų istoriniai ženklai – monumentai sovietinės santvarkos veikėjams ir idėjoms šiandien kelia daug emocijų ir diskusijų. Jie irgi pamatomi kaip nešvarūs – esantys ne vietoje, per daug skausmingi ar pavojingi. Tačiau juos sunaikinti ir pamiršti nėra būdas išgyti. Objektai patys savaime nei švarūs nei nešvarūs. Jie tiesiog yra. Bet koks objektas gali tapti simboliškai suteptas.
P.Cvirkos paminklas, užterštas sovietinės ideologijos, padengiamas samanomis. Natūralios samanos – tradicinės liaudies medicinos vaistas, kuriuo gydytos ir žaizdos, ir infekcinės ligos. P.Cvirkos paminklą dengiančios dirbtinės samanos kreipia dėmesį į istorijos, visuomenės ir gamtinės aplinkos trapumą nuolat produkuojamos taršos akivaizdoje. Tačiau egzistuoja ritualai, kurie leidžia atgauti prarastą tyrumą.
Spektaklis „Nepamiršome nebeprisiminti“ ir yra tas ritualas.
Spektaklis vyks iki gruodžio 13 dienos. Gali būti, kad ateityje paminklą dengiančios dirbtinės samanos bus pakeistos tikromis, o dirbtinė užmarštis – organišku ryšiu su praeitimi. Juk socialinio kūno spektaklis niekada nesibaigia.
Projekto autorės:
Eglė Grėbliauskaitė – menininkė, tapybos magistrė, Vilniaus dailės akademijos meno krypties doktorantė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto meno docentė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė, atgarsio visuomenėje sulaukusių projektų bei meno kūrinių viešose miesto erdvėse autorė. Kūrybai renkasi instaliaciją, skulptūrą, tapybą, nekonvencines raiškos priemones, intuityvias teorines ir fizines strategijas. Menininkės projektai pasižymi dėmesiu kultūrinei ir socialinei visuomenės raidai. Grėbliauskaitės mokslo tyrimų sritis – socio-psichologiniai represijų mechanizmai, veikiantys šiuolaikinėje visuomenėje, konflikto, kritikos ir kovos dėl vertės centro genezė bei raida. Autorė šiuo metu yra baigiamajame vizualiųjų menų daktaro disertacijos gynimo etape.
Agnė Gintalaitė – menininkė, fotografė, kultūros srities publicistė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. Agnė studijavo Vilniaus Dailės Akademijoje menotyrą, Vilniaus Universitete psichologiją, šiuo metu mokslus tęsia Vytauto Didžiojo Universitete, lyginamųjų kultūros studijų magistrantūroje. Kūrėja yra surengusi tris personalines parodas, jos sukurtas sovietinių garažų durų foto projektas plačiai pasklido užsienio spaudoje, pelnė fotografijos srities tarptautinio konkurso apdovanojimą. Gintalaitės tarpdisciplininei kūrybai būdingas konceptualus antropologinis tiriamasis požiūris, tipologinis metodas, dėmesys skirtingoms paveldo formoms, laiko tėkmės fenomenui, istorinės tiesos problematikai, identiteto kūrimosi dėsningumams.
