Savo instaliacijose, skulptūrose ir nuotraukose olandų menininkė Guda Koster transformuoja žmogaus kūną ir sukuria naują tapatybę savo veikėjams arba sau pačiai naudodama drabužį kaip pagrindinę meno formą, derindama ją su raštais ir spalvomis, kurdama siurrealistines istorijas. „Guda Koster mėgsta žaisti su iliuzija ir kontrastu tarp matomo ir nematomo. Nematomi žmonių veidai, paslėpti už mažų namelių, geometrinių formų ar tam tikrų socialinių ar religinių naštos ženklų, ištrina ribas tarp žmogaus ir konteksto, skatina paslaptingumą ir norą sužinoti daugiau, suteikdami kūriniams universalumo. Apranga apibrėžia mūsų kasdieninį gyvenimą, socialinę padėtį, sąveiką su kitais žmonėmis ir požiūrį į save. Dažnai išpūsta ir su humoru pateikta realybė yra iškreipiama arba, tiksliau tariant, sumaniai paslepiama koduose ir reikšmėse, kuriuos galime iššifruoti sutelkdami dėmesį į aplinką arba drabužius, kuriamus pačios menininkės“, – menininkę pristato Andreea Cazan „The re:art“ įkūrėja.
Apranga apibrėžia mūsų kasdieninį gyvenimą, socialinę padėtį, sąveiką su kitais žmonėmis ir požiūrį į save.
G. Koster instaliacija yra dalis Kauno bienalės projekto „Tekst[il]iniai maršrutai“, kuriuo siekiama tirti ir iš naujo aktualizuoti Kauno tekstilės pramonės atmintį ir architektūrinį palikimą. „Sovietinė „Drobės“ fabriko istorija prasideda nuo 1940 metų birželio, kada Sovietų Sąjungai pirmą kartą okupavus Lietuvą įmonė buvo nacionalizuota. „Drobė“ kaip ir kitos pramonės įmonės, nuo savo pirmųjų veiklos metų buvo įjungta į sovietinę „Socialistinių lenktynių“ sistemą. Pastaroji atliko daugelį užduočių. „Lenktyniaujant“ su kitomis Sovietų sąjungos įmonėmis buvo kuriamas tam tikras sovietinis identitetas, skatinamas lojalumas savo įmonei. Kartu tai buvo tam tikra darbininkų kontrolės forma, siekiant didinti darbo normas. „Soclenktynių“ tradicijos išliko svarbios iki paskutiniųjų sovietinių metų. Štai, 1985 m. informaciniame leidinyje apie įmonę nurodoma, kad čia dirbo 4257 žmonės (iš kurių 3430 darbininkai), tarp kurių buvo 1 socialistinio darbo didvyrė, 7 Lenino ir 2 Spalio revoliucijos, 35 – „Garbės ženklo“, 20 „Darbo šlovės“ III laipsnio, 3 „Darbo šlovės“ II laipsnio ordininkai. Svariausias fabriko apdovanojimas – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1976 m. suteiktas Darbo raudonosios vėliavos ordinas,“ – tyrimų rezultatus pristato architektūrologas Vaidas Petrulis.
Projekto autoriai 2014 m. sukūrė virtualų kontekstinį tekstilės žemėlapį, paženklinantį/skaitmenizuojantį Kaune nuo viduramžių iki sovietmečio pastatytus, išnykusius, rekonstruotus, pakeitusius paskirtį ir tebeveikiančius tekstilės pramonės, meno ir kultūros objektus: pastatus, gamyklas, gyvenamuosius kvartalus, gatves, skverus, aukštąsias mokyklas ir kt. Sukauptos medžiagos pagrindu sukurti ir pristatyti naujus kūrinius buvo pakviesti menininkai: Ignas Maldžiūnas (Lietuva), Guda Koster (Nyderlandai), Psilikono teatras (Lietuva) ir KONSORTIUM (Vokietija). Jų projektai nuo rugsėjo mėnesio yra pristatomi buvusiuose tekstilės pramonės taškuose: „Drobės“ ir „Dirbtinio pluošto“ fabrikuose. Sukurtų meno projektų pagrindu spalio ir lapkričio mėnesiais bus organizuojamos specialios ekskursijos į [post]industrines zonas. Programą sekite: čia.
Kauno bienalę globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Kauno bienalės rėmėjai – ES programa Kūrybiška Europa, LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė.
